"Nežinodami artimo dvasinės būklės, neduokite patarimų. Jūsų patarimas gali pražudyti." Archimandritas Gavrila (Urgebadze) Nepamiršiu niekad, kaip vieną kartą pas mane atėjo pažįstama ir sako: - Aš taip blogai jaučiuos, nesuprantu kas daros. Patark man. "Och galvoju, nu dabar patarsiu." :) Kas nutiko?,- klausiu. Sako: esu pasimetus. Tada ji pradėjo kalbėt kokia bloga jos mama, sesuo... Kokie jie kalti..Ir aš imu kalbėt apie užuojautą, kad visi mes klystam.. Apie dėkingumą..Kad gal geriau imt pažiūrėti ir gerus dalykus.. Apie karmą... Tas žmogus tik pašoko "Žinai ką?! Tu su savo čia vertybėm tokiom nesąmoningom! Trenkė durim ir išėjo. Uch .. Sėdžiu ir galvoju.. kas čia įvyko. Nesusigaudau pati. Skambinu draugui patarimo. Pasakoju kas nutiko. O šis labai aiškiai ir paprastai paaiškina. Sako, tu viską sakei teisingai, bet ne laiku ir ne vietoj. Šiuo atvėju tau tereikėjo jai pasakyt "Eik pailsėk, skaniai pavalgyk, pagulėk vonioj, viskas bus gerai ir panašiai..." Sako:didi išmintis yra kalbėt žmogui suprantama kalba. Ne taip kaip tu nori pasakyt, o taip, kaip jis norėtų išgirsti, kad tai jį nuramintų. Kaip ir sako citata "suvokt jo būklę, savijautą esamą"