Kitas žmogus

Ką iš tikro sutinki, kai sutinki kitą žmogų?

Atsakymas trumpas ir paprastas – save. Kiek yra žmonių tavo gyvenime, kurių norėtum niekada daugiau nesusitikti? Kiek jų yra bjauraus charakterio, irzlūs, priekabūs, prietrankos, erzinantys ir t.t.? Pamatai jį ar ją laiptinėje, parduotuvėje, gatvėje ir darai viską, ką gali, kad išvengtum kontakto arba sukandi dantis, susikaupi ir susitikus suvaidini savo rolę. Ir kuo tu čia dėtas ar dėta, jei tas žmogus toks bjaurus ir bendrauti su juo paprasčiausiai nemalonu? Atsakymas vėl paprstas ir trumpas – viskuo. Tai nereiškia, kad kažką ne taip padarei ar kažko nepadarei. Tai iš viso neturi nieko bendro su tuo žmogumi ar tavo santykiu su juo. Kitas žmogus yra toks koks yra ir jis turi visą teisę tokiu būti. Tiesą sakant, vargu ar tu apskritai žinai, koksai jisai yra ar nėra. Viskas, ką tu žinai, yra tavo reakcija į jį.

Kodėl nenorime sutikti mums nemalonių žmonių? Todėl, kad nenorime jausti to, ką jaučiame, kai sutinkame. Kitas žmogus mums gali pridaryti problemų tik fiziniame lygmenyje – užsiundyti šunį, ką nors pavogti, sudaužyti langą… Priversti mus blogai jaustis jis neturi jokios galios. Šitą galią jam suteikiame patys.

Kitas žmogus iššaukia mumyse mūsų pačių demonus, paliečia mūsų pačių žaizdas. Jei tų demonų ir žaizdų nebūtų, joks žmogus ar įvykis pasaulyje neturėtų mums jokios emocinės įtakos. Bjaurus kaimynas liktų toks pat bjaurus, tik mūsų reakcija į jį liautųsi egzistavusi.

Kiekvienas sutiktas žmogus groja mūsų pačių stygomis. Ne veltui daugelis vengia eiti į artimesnį, emociškai intymesnį kontaktą su kitu žmogumi. Ėjimas į kontaktą su kitu yra ėjimas į kontaktą su pačiu savimi. Tai, ko iš tikro bijome, esame mes ir mūsų vidinis pragaras, kurio mielai nematytume. Bjaurus kaimynas kaip tankas prasiveržia pro apsauginę sieną ir užjudina skausmingas vietas į ką reaguojame visomis įmanomomis ginybos rūšimis. Bandome paveikti ir sutvarkyti kitą kuomet atsakymas yra pačiuose mumyse.

Yra trys būdai tvarkytis su nemaloniais žmonėmis: vengti jų, keisti savo elgesį su jais arba valytis savo žaizdas ir demonus ko pasekoje keisis mūsų elgesys arba žmogus apskritai pasitauks iš mūsų gyvenimo. Kai nebelieka jautrių stygų, kurias mumyse galima užkabinti, nebelieka nemalonių žmonių kurių norisi vengti. Nebelieka baimės susidurti su pačiais savimi, su savo baime, pykčiu, nesaugumu, nerimu išlendančiais stojus akistaton su kitu žmogumi. Jų vietoje atsiranda užuojauta ir supratimas, nes tau tekdavo susitikti su juo kartkartėmis, o jis nuo saves neatsitraukia nei akimirkos. Jo gilus skausmas verčia jį būti tuo, kuo jis yra, pulti kitą nes tai vienintelis jam žinomas būdas apmalšinti savo pačio žaizdas. Kuo mažiau skauda mums patiems, tuo mažiau skausmo įsileidžiame iš aplinkos, tuo mažiau nemalonių žmonių pasitaiko mūsų kelyje ir ne dėl to, kad jie staiga dingo ar pasikeitė, o dėl to, kad mumyse nebelieka jautrių vietų kurias jie gali užkliudyti. Visas pasaulis prasideda nuo mūsų pačiu.

6 pagrindinės baimės

Savo ypatingo gebėjimo „prisikasti“ prie žmogaus potencialo šaknų dėka, Napoleonas Hillas atskleidžia kaip baimės, atidėliojimas, pyktis ir pavydas trukdo mums pasiekti savo tikslus. Ši ilgai slėpta alegorija, kuri kadaise buvo laikoma per daug kontroversiška, kad ją būtų galima rodyti pasauliui, Hillo buvo parašyta 1938 metais, iškart po to, kai jis išleido vieną garsiausių visų laikų saviugdos knygų „Mąstyk ir būk turtingas“. Knygą anotavo ir šiuolaikinei visuomenei pritaikė knygų „Du tėčiai - turtingas ir vargšas“ ir „Trys pėdos nuo aukso“ bendraautorė Šeron Lechter. „Pergudrauti Velnią“, kuri šiandien jau išleista ir audioknygos pavidalu, yra gilus, galingas, rezonuojantis ir kupinas įžvalgų pasakojimas.

6 pagrindinės baimės:
- skurdo
- kritikos
- prastos sveikatos
- meilės praradimo
- senatvės

- mirties

Kalbos sakralumas

A.Patacko ir A.Žarskaus straipsnių santrauka iš portalo vydija.lt. Paskaičius straipsnius dar labiau atsiskleidė garso, žodžio subtilumas; atrodo, kad kalbėjimas ir dainavimas yra išties sakralus veiksmas, prasmių (formos ir esmės) kūrimas. Ypač kai per giesmes prisilietėme prie archaiškųjų žodžių ir jų ritmikos. 

Priebalsiai atstovauja žodžio formai, balsė – esmei. Žodis yra formos ir esmės, priebalsių ir balsių dermė (panašiai kaip kairiojo [formos] ir dešiniojo [esmės] smegenų pusrutulių dermė sukuria žmogaus intelektą).

Labai gali būti, kad lietuvių senkalbėje, lietuvių kalbos žodyje šis ryšys tebėra išlikęs ar mažiausiai iš visų indoeuropiečių kalbų pažeistas Babelio bokšto katastrofos, kai garsas ir prasmė negrįžtamai atsiskyrė.

Žodžio šaknyje – dviejų (dažniausiai) priebalsių konstrukcijoje pirmasis priebalsis, jo individualybė vyrauja ir stelbia antrąjį. Jiems susikeitus, dominantės irgi susikeičia vietomis. Pavyzdžiui, Diev-as / veid-as, plg. „...ir sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą („veidą“) ir panašumą“ (Pr 1, 26)... Tokiu būdu dviejų priebalsių sandermė aprėpia visą būties formų įvairovę.

Geriausiai garso prasmę atsimena vaikai („paukščių kalba“). Visi Indoeuropos vaikai sako – ma-ma, pa-pa, ... liet. tė-tė, dė-dė, se-sė, lė-lė ... ir netgi ka-ka, ca-ca. 

Pra­dė­ki­me nuo s. Tai sak­ra­li, gal pa­ti šven­čiau­sia lie­tu­vių rai­dy­no rai­dė, tar­si pa­šven­ti­nan­ti dau­gu­mą mū­sų žo­džių, daik­tų, są­vo­kų – jų pa­bai­go­je, juos jau pa­gim­džius, iš­ta­rus, tar­si ap­gau­bian­ti juos sac­rum. Tai aš (ir ašis). Tai ir au­sis, die­viš­ka­sis or­ga­nas, daug svar­bes­nis už akį, ma­tan­čią vien kie­tą tik­ro­vę (lie­tu­viš­ka au­sis gir­di ir su­pran­ta, ką šla­ma pa­slap­tin­ga­sis uo­sis, ką sies­ti vi­sos tos šy­šos, še­šu­pės ir sie­sar­tys.) Tai auš – (auš–ti, au­ša), ste­buk­lin­gas vi­sa ko pra­džios vyks­mas, pa­si­kar­to­jan­tis kas­ryt. 

Ką duos, ras­dins me­ta­fi­zi­nis du­e­tas r – s? Ogi ra­są. Jau apie ją ra­šė­me – ra­sa nuo rastis, at­si­ras­ti iš nie­ko, ex­ ni­hi­lo, die­viš­ko­sios kū­ry­bos ak­tu iš sa­vęs, iš die­viš­ko­jo es­miš­ku­mo, trokš­tant ap­si­reikš­ti, ras­tis bei ras­din­ti, gim­dy­ti. Iš sa­vęs, nes Die­vas ir­gi trokš­ta my­lė­ti ir bū­ti mylimas, Jis ir yra Mei­lė, o Mei­lei rei­ka­lin­ga kas nors ki­ta nei aš, nors Mei­lės įtam­pos lan­ke vi­sa vėl tam­pa viẽna, su­si­lie­ja. Jau ra­šė­me apie sans­kritiškąsias råsas – at­ski­rų me­no rū­šių die­viš­ko­jo įkvėpimo šal­ti­nius, sa­li­nan­čius sa­vo sals­vą su­lą į me­ni­nin­ko sie­lą. Ap­raiš­kos pa­si­reiš­ki­mas per s, esą, iš esõs – tai ra­sa.

Balsės paskirtis visai kita – suteikti gyvybę, esmę, pagaliau emociją žodžio konstrukcijai, žodžio skeletui. Priebalsiai yra griaučiai, balsės – tai, kas griaučius paverčia gyva būtybe. Vien priebalsinė konstrukcija yra prasminga, bet negyva, ji neturi vertybinio matmens – gerai ar blogai, šil-ta ar šal-ta. Balsė ją padaro esminga, tai yra gaivina, teikia gyvastį. Priebalsis ir balsė – du skirtingi pasauliai. Pirmasis – formų, reikšmių pasaulis, õvis,akies karalystė. Antrasis – esõs, ausies viešpatija. Ir tegul bus atleista, kad teksto pavadinime yra „balsės“, o ne „balsiai“ – mat moteriškumas labiau atliepia jų esmiškumui ir dera į porą vyriškam priebalsiui [lietuvių raštijoje naudojami abu terminai – tiek balsiai, tiek balsės (balsė – raidė, balsis – garsas)].

Ypač šitai ryšku dėsnyje nykti-nokti (žr. “Virsmų knygą“), visoje gyvybės-mirties skalėje (žydėti / žiedėti; kupti / keipti; visti / vysti; kusti /kūsti; tarpti / tirpti ir t. t.). Pati priebalsinė konstrukcija, priebalsių dipolis čia nieko nesako, į kurią pusę vyksta vyksmas. Vektorių, kryptį suteikia balsės. Per jas, jų „šlamesius ir ūžesius“ išryškėja, kurlink plaukia priebalsių laivė – į gyvybę ar mirtį. Tik balsių muzika žodžių polifonijai suteikia gyvastį, pažadina ir gaivina sielą. Ir todėl muzika nereiškia nieko ir tuo pačiu reiškia viską – džiaugsmą ir liūdesį, susimąstymą ir įniršį, meilę ir dies irae. Balsių muzikos, balsių stebuklo dėka buitis virsta būtimi, o tuščia erdvė, ruimas – rūmais. Todėl muzika yra tai, ko nėra ovyje, ko negalima nusakyti per formą, per raišką. 

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – galbūt pats lietuviškiausias lietuvis, patyrė šią dramą tarp formos ir esmės, akies ir ausies, tapybos ir muzikos egzistenciškai – svyravo tarp muzikos ir tapybos, kol gležna prigimtis neatlaikė šių iš esmės skirtingų talentų įtampos.

Girduvà ir akijà. Lietuvių kalba nepaliauja stebinti ir, atrodo, ją pažįstančius ir mylinčius. Autoriai prisipažįsta, kad nieko iki šiol apie ją neišmano, lygiai kaip ir tie 99% lietuvių, kurie nors ir kalba lietuviškai, bet jos nepažįsta (pažinti čia reiškia vartoti ją sąmoningai, esmiškai, ne vien susižinojimui). Ar galite patikėti, kad lietuvių senkalbėje, kaimo žmonių šnekoje, galima išgirsti ne tik garsą, bet ir 

šaltį – "kai apsivelku storai, tai šalčio negirdžiu".

skausmą – "rodos nei ligotas, nei ko, o vis girdis ir girdis (skausmas)"; "Jau kaip ir sugijo, ale vis dar toj vietoj girdis sopėjimas".

kvapą – "aš labai mėgstu, kai dešroj biskį česnako girdėt".

skonį – "viralas – nors ant šunies pilk – sūrumos negirdėt" [LKŽ].

Todėl nenuostabu, kad galima išgirsti ir prasmę, ką ir teigia LKŽ:girdėti (girdi [girdžia], -ėjo) – 1. ausimis suvokti garsus (beje, tą patį teigia ir senovinės rusų kalbos – Vl. Dalio žodynas).

Taigi, ausis – universalus instrumentas visoms juslėms atpažinti – skausmui, šalčiui ar šilimai, kvapui, skoniui. Visoms joms tinka tas pats – išgirsti, girdėti. Tik ne akiai.

Tačiau pats laikas sustoti. Turbūt pajutome, kad vėl grįžtame, patys to nepastebėdami, prie smalsiojo „ką tai reiškia?“ Gali būti, kad mūsų senkalbėje buvo dar daugiau šių akivaizdybių, nei dabartinėje lietuvių kalboje. Tačiau šitai nėra labai svarbu. Svarbiau yra pakeisti mąstymą. Ne tiek stengtis suvokti, o kiek stengtis pajusti. Ne tik suprasti žodį, bet ir jį išgirsti, jo skambesį, jo balsą. Ne tik garsą. Juk kuo skiriasi garsas nuo balso? Balsas – tai suasmenintas garsas, mano garsas, iš manęs. Kaip jį ištarsiu, taip ir turėsiu. Virš dėsnių esu Aš, kaip Dievo kūrinys, kaip sukurta kurti, sutverta tverti būtybė, kuriai kūryba yra priesakas ir laimė. Tad neužsisklęskime dėsniuose ir prasmėse, mokėkime išgirsti ir įgarsinti, įbalsinti, grįžkime prie rojinio santykio ne tik su Dievu, ne tik su artimu savo, bet ir su dieviškuoju „Pradžioje buvo žodis...“

Kaip išsklaidyti „miegančios gražuolės“ prakeiksmą

Dažniausiai sutinkami psichologinės gynybos mechanizmai:
Išstūmimas – tai nevalingas procesas, kurio metu problema išstumiama iš sąmonės į pasąmonę, bet nepanaikinama iš pačios psichikos. To pasekoje emocinė įtampa ir traumuojanti problematika išlieka ir daro įtaką organizmui. Prisiminimai apie vaikystėje patirtą reikšmingą skriaudą, kritiką, neigiamą įvertinimą, ignoravimą, kurios suaugęs žmogus nebe prisimena. Pats įvykis iš sąmoningos atminties gali būti išstumtas, o žmogus itin jautriai (neadekvačiai) gali sureaguoti į kokį nors pokštą, repliką ir t.t. Pvz.: Baimė viešai kalbėti, nes buvo kažkada sukritikuotas prieš klasę mokytojos.
Neigimas – nematau (atsisakau, “užmerkiu akis”) tai, ką mato kiti. Pvz.: Moteris, gyvenanti su smurtaujančiu vyru ir tikinti, kad jis pasikeis.
Izoliacija – mechanizmas, kurio pagalba žmogus tarsi atskiria dalį savo asmeninės patirties, kuri yra nemaloni nepriimtina, nuo kitos dalies savęs, kurią sugeba priimti savyje. Pvz.: Tarkim, aršus aukštos moralės sergėtojas, kuris gali mušti savo nepaklusnų vaiką.
Regresija – tai perėjimas į daug paprastesnę primityvesnę funkcionavimo formą. Gyvenime galima dažnai sutikti žmonės, kurie renkasi vaikiškus elgesio modelius, kaip psichologinės adaptacijos visuomenėje būdus. Pvz.: atsakomybės už savo priimtus veiksmus nebuvimas. Ryškus dabarties pavyzdys, tai klimpimas į neatsakingai imamų trumpalaikių paskolų liūną. Toks psichologinės gynybos mechanizmas būdingas isterinėms asmenybėms, nes vienas pagrindinių šių asmenybių bruožas yra infantilizmas. Sugrįžimas į vaikystę tokiai asmenybei yra norma. Ten tavimi pasirūpins tėtis, mama (valstybė, valdžia), žodžiu, kažkas didelis, galingas ir geras ateis ir išgelbės. Vienas išskirtiniausių šio mechanizmo bruožų yra noras labai stipriai supaprastinti supantį aplink pasaulį ir padaryti jį suprantamu.
Perkeliama agresija – daugelio psichologų nuomone, būtent čia glūdi psichosomatinių susirgimų priežastys. Tarsi neišgyventa, neišreikšta agresija perkeliama savo kūnui. Šis mechanizmas būdingas tyliems, droviems, depresyviems, bijantiems gyvenimo iššūkių žmonėms, kaip taisyklė, jaučiantiems perdėta atsakomybės jausmą už kitus. Pvz.: Nelaimingi atsitikimai, fiziniai sužalojimai, kurie nutinka visuomenės akyse geriems žmonėms.
Projekcija – labai dažnai asmeniui būdingi tiek teigiami, tiek neigiami bruožai ir charakteristikos perkeliamos kitam. Atsakomybės arba nepagrįstų lūkesčių perkėlimas kitam arba kituose įžvelgiami bruožai ir charakteristikos būdingos pačiam asmeniui. Pvz.: Tėvas nupirkęs sūnui “super duper” meškerę, apie kurią pats svajojo ilgą laiką, nuoširdžiai piktinasi, kad sūnus neturi kantrybės žvejoti.
Introjekcija – tai simbolinė žmogaus ar objekto internalizacija (įtraukimas į save), prijungimas svetimo “aš” arba svetimos aplinkos įkėlimas į save. Šis mechanizmas priešprieša projekcijai. Tam, kad išoriniai veiksniai nekeltų grėsmės juos įjungi į savo vertybių ir nuostatų sistemą. Pvz.: Tarkim, vietoje pagiežos ar agresijos kitų asmenų atžvilgiu destruktyvūs jausmai virsta savikritika ir savęs nuvertinimu.
Žinoma, didelis ačiū, šiems psichologinės gynybos mechanizmams, nes padėjo išlikti ten ir tada, tolimoje praeityje. Tačiau sutikite, kaina, kurią tenka mokėti čia ir dabar suaugusiam žmogui yra pernelyg didelė.
Tęsdamas naudotis vaikystėje išmoktais psichologinės gynybos būdais žmogus labai dažnai lieka tarsi savo asmeninio gyvenimo stebėtoju. Ne šeimininku, aktyvių dalyviu ir savo gyvenimo priežastimi, o disocijuotu pasyviu stebėtoju iš šalies. Užšaldęs savo jausmus ir emocijas, atsisakęs ir užrakinęs juos tolimoje vaikystėje, nes ten ir tada taip buvo saugiau ir priimtiniau, čia ir dabar jau ir užmiršo, kad gali būti tiesiog kitaip.

http://www.teteatete.lt/naujienos/kaip-issklaidyti-miegancios-grazuoles-prakeiksma-pirma-dalis/