Dažniausiai sutinkami psichologinės gynybos mechanizmai:
Išstūmimas – tai nevalingas procesas, kurio metu problema išstumiama iš sąmonės į pasąmonę, bet nepanaikinama iš pačios psichikos. To pasekoje emocinė įtampa ir traumuojanti problematika išlieka ir daro įtaką organizmui. Prisiminimai apie vaikystėje patirtą reikšmingą skriaudą, kritiką, neigiamą įvertinimą, ignoravimą, kurios suaugęs žmogus nebe prisimena. Pats įvykis iš sąmoningos atminties gali būti išstumtas, o žmogus itin jautriai (neadekvačiai) gali sureaguoti į kokį nors pokštą, repliką ir t.t. Pvz.: Baimė viešai kalbėti, nes buvo kažkada sukritikuotas prieš klasę mokytojos.
Neigimas – nematau (atsisakau, “užmerkiu akis”) tai, ką mato kiti. Pvz.: Moteris, gyvenanti su smurtaujančiu vyru ir tikinti, kad jis pasikeis.
Izoliacija – mechanizmas, kurio pagalba žmogus tarsi atskiria dalį savo asmeninės patirties, kuri yra nemaloni nepriimtina, nuo kitos dalies savęs, kurią sugeba priimti savyje. Pvz.: Tarkim, aršus aukštos moralės sergėtojas, kuris gali mušti savo nepaklusnų vaiką.
Regresija – tai perėjimas į daug paprastesnę primityvesnę funkcionavimo formą. Gyvenime galima dažnai sutikti žmonės, kurie renkasi vaikiškus elgesio modelius, kaip psichologinės adaptacijos visuomenėje būdus. Pvz.: atsakomybės už savo priimtus veiksmus nebuvimas. Ryškus dabarties pavyzdys, tai klimpimas į neatsakingai imamų trumpalaikių paskolų liūną. Toks psichologinės gynybos mechanizmas būdingas isterinėms asmenybėms, nes vienas pagrindinių šių asmenybių bruožas yra infantilizmas. Sugrįžimas į vaikystę tokiai asmenybei yra norma. Ten tavimi pasirūpins tėtis, mama (valstybė, valdžia), žodžiu, kažkas didelis, galingas ir geras ateis ir išgelbės. Vienas išskirtiniausių šio mechanizmo bruožų yra noras labai stipriai supaprastinti supantį aplink pasaulį ir padaryti jį suprantamu.
Perkeliama agresija – daugelio psichologų nuomone, būtent čia glūdi psichosomatinių susirgimų priežastys. Tarsi neišgyventa, neišreikšta agresija perkeliama savo kūnui. Šis mechanizmas būdingas tyliems, droviems, depresyviems, bijantiems gyvenimo iššūkių žmonėms, kaip taisyklė, jaučiantiems perdėta atsakomybės jausmą už kitus. Pvz.: Nelaimingi atsitikimai, fiziniai sužalojimai, kurie nutinka visuomenės akyse geriems žmonėms.
Projekcija – labai dažnai asmeniui būdingi tiek teigiami, tiek neigiami bruožai ir charakteristikos perkeliamos kitam. Atsakomybės arba nepagrįstų lūkesčių perkėlimas kitam arba kituose įžvelgiami bruožai ir charakteristikos būdingos pačiam asmeniui. Pvz.: Tėvas nupirkęs sūnui “super duper” meškerę, apie kurią pats svajojo ilgą laiką, nuoširdžiai piktinasi, kad sūnus neturi kantrybės žvejoti.
Introjekcija – tai simbolinė žmogaus ar objekto internalizacija (įtraukimas į save), prijungimas svetimo “aš” arba svetimos aplinkos įkėlimas į save. Šis mechanizmas priešprieša projekcijai. Tam, kad išoriniai veiksniai nekeltų grėsmės juos įjungi į savo vertybių ir nuostatų sistemą. Pvz.: Tarkim, vietoje pagiežos ar agresijos kitų asmenų atžvilgiu destruktyvūs jausmai virsta savikritika ir savęs nuvertinimu.
Žinoma, didelis ačiū, šiems psichologinės gynybos mechanizmams, nes padėjo išlikti ten ir tada, tolimoje praeityje. Tačiau sutikite, kaina, kurią tenka mokėti čia ir dabar suaugusiam žmogui yra pernelyg didelė.
Tęsdamas naudotis vaikystėje išmoktais psichologinės gynybos būdais žmogus labai dažnai lieka tarsi savo asmeninio gyvenimo stebėtoju. Ne šeimininku, aktyvių dalyviu ir savo gyvenimo priežastimi, o disocijuotu pasyviu stebėtoju iš šalies. Užšaldęs savo jausmus ir emocijas, atsisakęs ir užrakinęs juos tolimoje vaikystėje, nes ten ir tada taip buvo saugiau ir priimtiniau, čia ir dabar jau ir užmiršo, kad gali būti tiesiog kitaip.
http://www.teteatete.lt/naujienos/kaip-issklaidyti-miegancios-grazuoles-prakeiksma-pirma-dalis/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą