Kalbos sakralumas

A.Patacko ir A.Žarskaus straipsnių santrauka iš portalo vydija.lt. Paskaičius straipsnius dar labiau atsiskleidė garso, žodžio subtilumas; atrodo, kad kalbėjimas ir dainavimas yra išties sakralus veiksmas, prasmių (formos ir esmės) kūrimas. Ypač kai per giesmes prisilietėme prie archaiškųjų žodžių ir jų ritmikos. 

Priebalsiai atstovauja žodžio formai, balsė – esmei. Žodis yra formos ir esmės, priebalsių ir balsių dermė (panašiai kaip kairiojo [formos] ir dešiniojo [esmės] smegenų pusrutulių dermė sukuria žmogaus intelektą).

Labai gali būti, kad lietuvių senkalbėje, lietuvių kalbos žodyje šis ryšys tebėra išlikęs ar mažiausiai iš visų indoeuropiečių kalbų pažeistas Babelio bokšto katastrofos, kai garsas ir prasmė negrįžtamai atsiskyrė.

Žodžio šaknyje – dviejų (dažniausiai) priebalsių konstrukcijoje pirmasis priebalsis, jo individualybė vyrauja ir stelbia antrąjį. Jiems susikeitus, dominantės irgi susikeičia vietomis. Pavyzdžiui, Diev-as / veid-as, plg. „...ir sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą („veidą“) ir panašumą“ (Pr 1, 26)... Tokiu būdu dviejų priebalsių sandermė aprėpia visą būties formų įvairovę.

Geriausiai garso prasmę atsimena vaikai („paukščių kalba“). Visi Indoeuropos vaikai sako – ma-ma, pa-pa, ... liet. tė-tė, dė-dė, se-sė, lė-lė ... ir netgi ka-ka, ca-ca. 

Pra­dė­ki­me nuo s. Tai sak­ra­li, gal pa­ti šven­čiau­sia lie­tu­vių rai­dy­no rai­dė, tar­si pa­šven­ti­nan­ti dau­gu­mą mū­sų žo­džių, daik­tų, są­vo­kų – jų pa­bai­go­je, juos jau pa­gim­džius, iš­ta­rus, tar­si ap­gau­bian­ti juos sac­rum. Tai aš (ir ašis). Tai ir au­sis, die­viš­ka­sis or­ga­nas, daug svar­bes­nis už akį, ma­tan­čią vien kie­tą tik­ro­vę (lie­tu­viš­ka au­sis gir­di ir su­pran­ta, ką šla­ma pa­slap­tin­ga­sis uo­sis, ką sies­ti vi­sos tos šy­šos, še­šu­pės ir sie­sar­tys.) Tai auš – (auš–ti, au­ša), ste­buk­lin­gas vi­sa ko pra­džios vyks­mas, pa­si­kar­to­jan­tis kas­ryt. 

Ką duos, ras­dins me­ta­fi­zi­nis du­e­tas r – s? Ogi ra­są. Jau apie ją ra­šė­me – ra­sa nuo rastis, at­si­ras­ti iš nie­ko, ex­ ni­hi­lo, die­viš­ko­sios kū­ry­bos ak­tu iš sa­vęs, iš die­viš­ko­jo es­miš­ku­mo, trokš­tant ap­si­reikš­ti, ras­tis bei ras­din­ti, gim­dy­ti. Iš sa­vęs, nes Die­vas ir­gi trokš­ta my­lė­ti ir bū­ti mylimas, Jis ir yra Mei­lė, o Mei­lei rei­ka­lin­ga kas nors ki­ta nei aš, nors Mei­lės įtam­pos lan­ke vi­sa vėl tam­pa viẽna, su­si­lie­ja. Jau ra­šė­me apie sans­kritiškąsias råsas – at­ski­rų me­no rū­šių die­viš­ko­jo įkvėpimo šal­ti­nius, sa­li­nan­čius sa­vo sals­vą su­lą į me­ni­nin­ko sie­lą. Ap­raiš­kos pa­si­reiš­ki­mas per s, esą, iš esõs – tai ra­sa.

Balsės paskirtis visai kita – suteikti gyvybę, esmę, pagaliau emociją žodžio konstrukcijai, žodžio skeletui. Priebalsiai yra griaučiai, balsės – tai, kas griaučius paverčia gyva būtybe. Vien priebalsinė konstrukcija yra prasminga, bet negyva, ji neturi vertybinio matmens – gerai ar blogai, šil-ta ar šal-ta. Balsė ją padaro esminga, tai yra gaivina, teikia gyvastį. Priebalsis ir balsė – du skirtingi pasauliai. Pirmasis – formų, reikšmių pasaulis, õvis,akies karalystė. Antrasis – esõs, ausies viešpatija. Ir tegul bus atleista, kad teksto pavadinime yra „balsės“, o ne „balsiai“ – mat moteriškumas labiau atliepia jų esmiškumui ir dera į porą vyriškam priebalsiui [lietuvių raštijoje naudojami abu terminai – tiek balsiai, tiek balsės (balsė – raidė, balsis – garsas)].

Ypač šitai ryšku dėsnyje nykti-nokti (žr. “Virsmų knygą“), visoje gyvybės-mirties skalėje (žydėti / žiedėti; kupti / keipti; visti / vysti; kusti /kūsti; tarpti / tirpti ir t. t.). Pati priebalsinė konstrukcija, priebalsių dipolis čia nieko nesako, į kurią pusę vyksta vyksmas. Vektorių, kryptį suteikia balsės. Per jas, jų „šlamesius ir ūžesius“ išryškėja, kurlink plaukia priebalsių laivė – į gyvybę ar mirtį. Tik balsių muzika žodžių polifonijai suteikia gyvastį, pažadina ir gaivina sielą. Ir todėl muzika nereiškia nieko ir tuo pačiu reiškia viską – džiaugsmą ir liūdesį, susimąstymą ir įniršį, meilę ir dies irae. Balsių muzikos, balsių stebuklo dėka buitis virsta būtimi, o tuščia erdvė, ruimas – rūmais. Todėl muzika yra tai, ko nėra ovyje, ko negalima nusakyti per formą, per raišką. 

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – galbūt pats lietuviškiausias lietuvis, patyrė šią dramą tarp formos ir esmės, akies ir ausies, tapybos ir muzikos egzistenciškai – svyravo tarp muzikos ir tapybos, kol gležna prigimtis neatlaikė šių iš esmės skirtingų talentų įtampos.

Girduvà ir akijà. Lietuvių kalba nepaliauja stebinti ir, atrodo, ją pažįstančius ir mylinčius. Autoriai prisipažįsta, kad nieko iki šiol apie ją neišmano, lygiai kaip ir tie 99% lietuvių, kurie nors ir kalba lietuviškai, bet jos nepažįsta (pažinti čia reiškia vartoti ją sąmoningai, esmiškai, ne vien susižinojimui). Ar galite patikėti, kad lietuvių senkalbėje, kaimo žmonių šnekoje, galima išgirsti ne tik garsą, bet ir 

šaltį – "kai apsivelku storai, tai šalčio negirdžiu".

skausmą – "rodos nei ligotas, nei ko, o vis girdis ir girdis (skausmas)"; "Jau kaip ir sugijo, ale vis dar toj vietoj girdis sopėjimas".

kvapą – "aš labai mėgstu, kai dešroj biskį česnako girdėt".

skonį – "viralas – nors ant šunies pilk – sūrumos negirdėt" [LKŽ].

Todėl nenuostabu, kad galima išgirsti ir prasmę, ką ir teigia LKŽ:girdėti (girdi [girdžia], -ėjo) – 1. ausimis suvokti garsus (beje, tą patį teigia ir senovinės rusų kalbos – Vl. Dalio žodynas).

Taigi, ausis – universalus instrumentas visoms juslėms atpažinti – skausmui, šalčiui ar šilimai, kvapui, skoniui. Visoms joms tinka tas pats – išgirsti, girdėti. Tik ne akiai.

Tačiau pats laikas sustoti. Turbūt pajutome, kad vėl grįžtame, patys to nepastebėdami, prie smalsiojo „ką tai reiškia?“ Gali būti, kad mūsų senkalbėje buvo dar daugiau šių akivaizdybių, nei dabartinėje lietuvių kalboje. Tačiau šitai nėra labai svarbu. Svarbiau yra pakeisti mąstymą. Ne tiek stengtis suvokti, o kiek stengtis pajusti. Ne tik suprasti žodį, bet ir jį išgirsti, jo skambesį, jo balsą. Ne tik garsą. Juk kuo skiriasi garsas nuo balso? Balsas – tai suasmenintas garsas, mano garsas, iš manęs. Kaip jį ištarsiu, taip ir turėsiu. Virš dėsnių esu Aš, kaip Dievo kūrinys, kaip sukurta kurti, sutverta tverti būtybė, kuriai kūryba yra priesakas ir laimė. Tad neužsisklęskime dėsniuose ir prasmėse, mokėkime išgirsti ir įgarsinti, įbalsinti, grįžkime prie rojinio santykio ne tik su Dievu, ne tik su artimu savo, bet ir su dieviškuoju „Pradžioje buvo žodis...“