BŪKIME TIESIOG SAVIMI

Dabar tikiu, kad ateiname į šį pasaulį jau būdami tuo, kuo bandome tapti, tik to paprasčiausai nesuvokiame! Gimstame žinodami savo didybę. Neišmanau kodėl, bet atrodo, kad mums augant pasaulis tarsi išgraužia šitą žinojimą.

Iš pradžių tai vyksta labai subtiliai – nuo mažyčių susikrimtimų, kad kažkam nepatikome ar gal nebuvome pakankamai geri, o galbūt ir dėl to, kad atrodėme kitaip nei mūsų bendraamžiai: gal buvome kitokios rasės, per aukšti ar per žemi,per stori ar per liesi. Mes visi laba norime pritapti. Negaliu prisiminti nė vieno atvejo, kad mane kas būtų padrąsinęs būti tokia, kokia esu, būti tiesiog savimi, kad kas nors būtų pasakęs, jog yra okey būti kitokiai. Tik prisimenu tą įkyrų nepalankų man balsą, kurį nuolat girdėdavau savyje kažkur kitų minčių.

Aš visada norėdavau įtikti žmonėms ir bijodavau nepalankumo, nepaisant to, iš ko jį pajusdavau. Iš kailio nerdavausi, kad tik žmonės apie mane blogai nepagalvotų, tad metams bėgant tokiu būdu tiesiog praradau save. Visiškai atsijungiau nuo to, kas esu ir ko noriu, nes viskas ką dariau, buvo skirta tik tam, kad laimėčiau pritarimą – visų kitų, išskyrus savo.

Jei kas būtų paklausęs, ko noriu iš gyvenimo, būtų tekę pripažinti, kad nežinau. Buvau taip įsitraukusi į tai, kad tapčiau tokia, kokią mane nori matyti kiti, kad patenkinčiau jų kultūrinius lūkesčius, jog visiškai nežinojau, kas svarbu man.

Anita Moorjan iš knygos: „Miriau, kad tapčiau savimi''http://www.mijalba.com/?page_id=1464