HOMO DARANTYS

Viena gera mintis gali pakeisti žmogų

Eglė Leonovienė,

„Šeimininkė“

2011 rugsėjo 23 d. 11:00

 

Skubame, lekiame. Kur? Kodėl? „Toks šiandienos gyvenimo tempas. Reikia nuveikti daug darbų“, – gena pasąmonė, nors visa mūsų esybė tam priešinasi. Lietuvoje viešėjusi italė Antonella Ferrari, Brahma Kumaris pasaulio dvasinio universiteto lektorė, atskleidžia, kodėl svarbu visa savo esybe būti čia ir dabar.

- Skubėjimas – šiuolaikinio gyvenimo įprotis. Kodėl kitaip nebemokame gyventi?

Vis dažniau skundžiamės, kad laikas tirpte tirpsta. Iš tiesų, gal mes patys pernelyg skubame, norėdami atlikti kuo daugiau reikalų, nuveikti kuo daugiau darbų. Koks pasitenkinimas užplūsta, kai vakare grįžę namo galime pasigirti sėkmingai įgyvendinę visus dienotvarkėje numatytus planus, ir koks nusivylimas apima, jei dalis reikalų lieka kitai dienai, savaitei.

Antonella Ferrari

© L.Brundzos nuotr.

Pastaruoju metu žmonės pernelyg daug reikšmės skiria „darymui“. Mes jau ne „homo esantys“, o „homo darantys“ (lot. homo – žmogus), mat gyvename vartotojiškame pasaulyje. Jaunimas gal nepastebi, o kiek brandesni žmonės jaučia – gyvenimo tempas nėra geras! Nuolatinis skubėjimas įgauna pagreitį, o mes – jaudulį, įtampą. Atsiranda pavojus nusilpti ne tiek fiziškai, kiek dvasiškai. Psichologai tokią žmogaus būseną šiandien prilygina rimtai ligai.

- Ar galima jos išvengti?

Na, nebent gyvensite labai izoliuotai. Susikrausite visą savo mantą ir išsikelsite kur nors į kalnus: ten tylu, ramu, gražu, žmonių nėra, tad ir poreikiai kitokie. Bet ar tai yra jūsų pasirinkimas? Ar toks gyvenimo tikslas? Pabėgti – ne problemos spren­­dimas.

- Kokios nuolatinio skubėjimo pasek­mės?

Jų yra ne viena. Jas žinodami nesunkiai galėsite reguliuoti asmeninį gyvenimo tempą. Pirma skubėjimo pasekmė – žmogiško bendravimo stoka. Skubėdami prarandame bendravimo grožį, pasakome tik pagrindinius dalykus, o kartais dalį jų ir pamirštame. Užuot gražiai ir mandagiai pasikalbėję, bendraujame pakeltu balsu, įsakmiu, nemaloniu tonu. Žmonių santykiai darosi nevaisingi, nevisaverčiai, be džiaugsmo.

Skubėdami prarandame ir mokėjimo klausytis, išgirsti dovaną – taip kyla konfliktinės situacijos tarp vaikų ir tėvų, sutuoktinių, draugų, bendradarbių. Dar blogiau, jei stokojame laiko išgirsti patys save. Ar nors kartą esate paklausę savo širdies, sielos, ko ji nori?.. Labai dažnai širdis norės visiškai kitko nei sąmonė.

Žmogus, nebeturintis ryšio su savo vidumi, panašėja į robotą, pradeda elgtis ir daryti „kaip visi“, o ne tai, ko reikia būtent jam. Jis paneigia didžiausią jam Kūrėjo skirtą dovaną – kūrybiškumą.

Dar viena skubėjimo pasekmė – nesiskaitymas su greičiu. Nuolat būdami įsitempę daromės netolerantiški, nežmogiški, nepakantūs kitiems, kurie gyvena kitaip, neįgaliesiems, blogiau susivokiantiems pašėlusiame gyvenimo ritme žmonėms. Pamirštame, kad daugeliui procesų įvykti, situacijoms išsispręsti reikia laiko – pažiūrėkite į gamtą: čia viskas vyksta savo laiku! Taip ir žmogaus gyvenime – reikia mokėti išlaukti.

- Ar nuolatinis tempas turi įtakos žmogaus protui?

Be jokios abejonės, skubančių žmonių protas neveikia gerai. Išmušti iš kelio jie greitai sutrinka, pasimeta, jiems nesiseka greitai surasi kitos išeities, sprendimo, todėl pasidaro irzlūs ir pikti kaip širšės ąsotyje: užuot ramiai pakilę į viršų ir išskridę, vis bando pramušti ąsočio dugną ar sieną!

Įsitempę, nervingi prarandame galimybę blaiviai mąstyti. Mokslininkai apskaičiavo, kad skubančio žmogaus galvoje per parą gimsta 40–70 tūkst. minčių, o mums reikia jų vos kelių tūkstančių. Mąstydami prarandame daug energijos. Minčių srautas nėra blogai – kur kas blogiau, kad galvodami neįgyjame patirties. Tobula, kai mintis pavyksta įgyvendinti arba ne... Tuomet įgyjame patirties, kuri ateityje pakoreguos planus. Skubėdami tam neturime laiko.

- Kokiais būdais galime išlikti stabilūs pašėlusiame gyvenimo ritme?

Išmokę valdyti mintis: jų greitį ir kokybę. Paanalizavę mintis nustebsite: dauguma jų yra neigiamos, nevertingos, tuščios. O neigiamos mintys palieka gilų įspaudą viduje – skatina blogai jaustis, elgtis, kalbėti. Gimus bent vienai neigiamai minčiai visada po jos seka dar kelios tokios, kuriomis bandome pateisinti pirmąją mintį ar jos sukeltas emocijas, situaciją. Neigiama mintis yra galingesnė už gerą mintį. Kad išnaikintum jos įspaudą, vienos geros minties nepakanka – reikia sukurti daug gerų. Neigiamos mintys lekia dideliu greičiu, o štai gera mintis lėtina mąstymo greitį.

Sulėtinus minčių tėkmę mąstymas tampa aiškesnis. Tai padaryti padeda meditacija ir net... eisena: kuo greičiau einame, tuo mintys lekia sparčiau. Atrodo, kvaila, bet vis dėlto tai veikia!

Meditacijos esmė – kuo dažniau kartoti geras mintis. Juk pamatę parduotuvėje kažką gražaus, labai reikalingo čiumpame ir viduje kurį laiką jaučiamės tarsi vaikai, gavę ledų porciją. Tokį jausmą pabandykite susikurti medituodami: atsisėdę ramiai suformuluokite jums malonią mintį, pasičiupkite ją ir, nuolat kartodami, pabandykite pajusti realų pasitenkinimą. Tokias meditacijas kelis kartus per dieną paverskite įpročiu. Protas priims nuolat kartojamos teigiamos minties informaciją, tad jausimės tvirčiau, būsime oresni, ramesni, emocijų pakylėti – pasikeis mūsų jausmai. Svarbu patikėti savo galimybėmis ir praktikuoti, dalytis savo patirtimi su kitais.

- Kokiais būdais galima įveikti blogas mintis?

Bet kokią blogą mintį galima lyginti su bomba žmoguje. Vieni neigiamus jausmus, mintis linkę išreikšti – ta bomba sprogsta ir išsiveržia į išorę barniais, veiksmais; kiti blogumus kaupia savyje ir bomba sprogsta viduje – ji išsiveržia ašaromis, būtinybe išsikalbėti. Tačiau yra ir trečias būdas neigiamai minčiai įveikti, vadinamas pagrindine dvasingumo taisykle – stabtelėti ir suprasti: „Kol nesuprantu, tol taip ir reaguoju. Turiu įsigilinti į tą situaciją, kad supratęs ją galėčiau pakeisti.“

Mūsų esybė yra stipri ir turtinga, bet eidami gyvenimo keliu išmokstame įvairių ne itin gerų įpročių: parodę pyktį gauname, ko norime, nepaisydami inteligencijos ir orumo kopiame karjeros laiptais ir kt. Reikia ryžtis priartėti prie tikrojo savęs, įsiklausyti į vidų ir mesti iššūkį pačių sukurtiems įsitikinimams. Nusiraminę, įveikę pyktį, perpratę situaciją rasime jos sprendimo būdus – kitų žmonių patarimai gerai, deja, gana dažnai taip primetama svetima įtaka, interesai.

- Ar vienas teigiamai mąstantis žmogus gali kažką pakeisti pasaulyje?

Pastaruoju metu pasaulyje vyksta daug negerų dalykų. Apie juos nuolat rašo spauda, rodo televizija. Gerų dalykų yra daug, tačiau kažkodėl jiems skiriama mažiau dėmesio. Karas gali vykti ne tik tarp šalių, bet ir tarp kaimynų, šeimoje. Bet pirmiausia karas prasideda mūsų prote. Kad galėtume kažką pakeisti pasaulyje, pirma turime keisti savo mąstymą, sąmonę. Jei vienas žmogus iš esmės visiškai pasikeis teigiama linkme, tai duos daug naudos visiems aplinkiniams. Mokslininkai tai vadina kritinės masės principu, kurį nustatė eksperimentu su beždžionėmis.

Negyvenamoje saloje viena beždžionė sumanė prieš valgydama bulvę 
nusiplauti jūroje. Ja pasekė viena, paskui dar viena beždžionė. Kai taip pasielgė 99 beždžionės, kitoje netoliese esančioje salelėje gyvenančios beždžionės pradėjo daryti tą patį. Vadinasi, jei būsite ramus, geros nuotaikos, aplink jus esantys žmonės taip pat puoselės teigiamus jausmus – jūs visi jau kursite kritinę masę. Todėl galima tvirtinti, kad vienas žmogus, net viena gera mintis pasaulį gali pakeisti.

- Nuo 1991-ųjų skaitote paskaitas daugelyje pasaulio šalių. Kaip keičiasi žmonės, jų sąmonė?

Žmonių sąmonė, tarpusavio santykiai labai pasikeitė pastaraisiais metais – tai pasaulį apėmusios krizės pasekmė. Žmonės pasidarė uždari, suirzę, mažiau bendrauja, nuolat jaučia įtampą, baimę. Jie nebepasitiki savo saugumu, abejoja ateitimi. Įtakos turi ir tautos charakteris, kultūra. Uždaresnės tautos, tokios kaip Skandinavijos šalių, Japonijos, pratusios viską kaupti savyje – pasijutę įsprausti į gyvenimo kampą jie dažnai gyvenimą baigia savižudybe. Kaupiantiesiems savyje nuoskaudas, ypač pesimistams, svarbu išmokti pasikalbėti su Kūrėju – tuomet mes atsiveriame, apsivalome, mintys nuskaidrėja.

- Ar dvasinis pasaulis gali egzistuoti lygiagrečiai vartotojiškam – juk nuo realybės sunku pabėgti?

Aš gimiau ir gyvenu Sardinijoje, kur grožis, gerovė, prabanga yra sureikšminami, malonumai yra snobiški, pernelyg žemiški. Ilgą laiką buvau dviejų drabužių parduotuvių savininkė. Dar jaunystėje atradau dvasinį pasaulį, todėl remdamasi savo patirtimi galiu teigti, kad jis suteikė mano asmenybei pusiausvyrą – prasmę tam, ką darau. Juk darbas be prasmės – tuščios pastangos, jis nesuteikia laimės!

ŽVELGIANT Į PASĄMONĘ

Krikščionys dažnai klausia, kodėl Dievas nekalba su jais, kaip būdavo anksčiau. Kai girdžiu tokius klausimus, aš visuomet prisimenu vieną rabiną, kurio klausė, kodėl taip yra, kad ankstesniais laikais Dievas dažnai pasirodydavo žmonėms, o dabar niekas jo nemato. Rabinas atsakė: "dabar jau nėra žmonių, kurie galėtų pakankamai žemai nusilenkti".

Atsakymas - kaip pirštu į akį. Mus taip užvaldė ir įkalino mūsų pačių subjektyvi sąmonė, kad užmiršome seniai žinomą dalyką - Dievas dažniausiai kalba per sapnus ir vizijas. Budistas atmeta pasąmonės fantazijas kaip nereikalingas iliuzijas, krikščionis tarp savęs ir pasąmonės pastato bažnyčią ir Bibliją, racionalusis intelektualas dar nežino, kad jo sąmonė - dar ne visa jo psichika. Šis nežinojimas gajus ir dabar, nepaisant, kad jau daugiau kaip 70 metų pasąmonė buvo pagrindinė mokslinė sąvoka, be kurios negalėjo apsieiti joks rimtas psichologinis tyrinėjimas.

Liūdna tiesa yra ta, kad tikrasis žmogaus gyvenimas susideda iš daugelio nepermaldaujamų priešybių - dienos ir nakties, gimimo ir mirties, laimės ir nelaimės, gėrio ir blogio. Mes netgi nesame tikri, kad viena priešybė įveiks kitą, kad gėris nugalės blogį, o džiaugsmas - skausmą. Gyvenimas yra mūšio laukas. Jis visada toks buvo ir visuomet bus, o jeigu taip nebūtų, baigtųsi ir egzistencija.

Kaip tik šis vidinis konfliktas leido pirmiesiems krikščionims tikėtis ir laukti greitos šio pasaulio pabaigos, o budistams - atsisakyti visų žemiškų troškimų ir siekių. Šie esminiai atsakymai būtų buvę tiesiog savižudiški, jei jie nebūtų susieti su savitomis dvasinėmis ir moralinėmis idėjomis ir praktikomis, kurios sudaro abiejų religijų didžiausią dalį ir kurios kažkiek modifikavo radikalų pasaulio neigimą.

Pabrėžiu šį dalyką, nes mūsų laikais milijonai žmonių prarado tikėjimą bet kokia religija. Šie žmonės jau nebesupranta religijos. Kol gyvenimas ramus ir sklandus, religijos praradimas beveik nepastebimas. Bet kitas reikalas, kai ateina kančia. Tada žmogus pradeda ieškoti išeities ir susimąsto apie gyvenimo ir jo stulbinančios skaudžios patirties prasmę.

Pagal Karlą Gustavą Jungą -iš anglų kalbos vertė Jūratė Musteikytė  

http://perkunas.byethost33.com/psichologija/pasamone/pasamone11.html

Kaip atpažinti nesėkmės ženklus

Blogai veikiantį automobilį galima pataisyti tik tada, kai mechanikas nustato gedimo priežastį. Jei sergate, galite pasveikti tik tada, kai gydytojas iš simptomų nustato ligą.

Kiekvienas žmogus, nelaimingai susiklosčius aplinkybėms, gali susidurti su skurdu, kančia, pažeminimu – su sąlygomis, kurios nelaimėliui gali atrodyti net blogesnės už mirtį; ir tik noras gyventi tokiose aplinkybėse atsidūrusį žmogų skatina ieškoti išeities.

Tačiau esama ir priešingos jėgos – tai „troškimas pasiduoti“,  „troškimas mirti“  kurių pripažinti, paprastai, mes nenorime. Nesąmoningas mirties troškimas Freudo teorijoje pavadintas mortido.

Jei mirties troškimas mus užvaldo gyvenimo pabaigoje ar ligos patale, vargu ar verta su juo kovoti. Tada natūraliai apleidžia jėgos ir sulėtėja gyvenimo ritmas. Kas kita kai toks troškimas kyla jaunystėje ar mums subrendus; jei taip, vadinasi mūsų gyvenime prasidėjo krizė.

Jaunystėje mes šiuos simptomus atpažįstame retai. Nenorą ko nors imtis teisiname natūraliu naujoko drovumu, bet metai bėga, o nenoras lieka, ir atsitokėję vieną dieną pastebime, kad mūsų žavus jaunuoliškas drovumas smarkiai pakito, tapo bjaurus ir atstumiantis. Kitais kartais, randame patogią buitinę situaciją, padedančia prisidengti, pateisinti, kodėl niekad rimtai nedirbome, nesiėmėm trokštsmos veiklos.

Būtinybė griebti pirmą pasitaikiusį darbą paaiškina, kodėl taip mažai kam pavyksta realizuoti savo gyvenimo planus. Iš pradžių esame pasiryžę jų nepamiršti, bet paskui alinantis darbas nuo aštuonių iki penkių mus įtraukia į rutiną. Taip mus, netgi to nesuprantančius, nuneša „troškimo pasiduoti“ srovė.

Daugelis mūsų savo pralaimėjimą slepia. Su pažįstamais ir draugais sudarome džentelmenišką susitarimą: Nepriminkite man mano nesėkmių, o aš jums nepriminsiu apie jūsų.

Ši mandagi tyla jaunystėje ar brandos metais nutraukiama retai. Vis dėlto ateina laikas, kai turime liūdnai pripažinti, kad mūsų viltys žlugo. Įžengę į šeštą dešimtmetį, o kartais ir anksčiau, visiškai pasiduodame. Daugelį nuostabių darbų, meno šedevrų sukūrė vyrai ir moterys, kurie buvo gerokai vyresni.

Taip ir slystame per gyvenimą nesistengdami išnaudoti nė dalies savo galimybių. Bet žaidimai pagaliau baigiasi ir mes nustembame, klausiame savęs, kaip taip atsitiko, kad įsitraukėme į šias slėpynes, lyg nuo jų būtų priklausęs mūsų gyvenimas.. Kas per tą laiką, nutiko su tikruoju mūsų gyvenimu, kol buvome įsitraukę į šį žaidimą?…

Kartais tos akimirkos praeina, ilgam ar net visam laikui pamirštamos, bet kai kurie iš mūsų neužmiršta jų niekad. Išsivaduoti galima. Tereikia pripažinti, kad „Troškimas pasiduoti“ tikrai egzistuoja ir mes gal būt esame jo aukos. Pagavus vagį už rankos ateina metas išties veikti – gyventi...

Troškimo pasiduoti apraiškos
Pusamžis plevėsa, restoranų ir salonų liūtas bei saulėje snaudžiantis nesiskutęs priemiesčio filosofas gali susipažinti, jie turi išties daug bendra. Snaudžiantis dykinėtojas intravertas ir šokius mėgstantis ekstravertas, du visiškai skirtingi žmonės, kuriuos skatina tie patys impulsai: nesąmoningai abu bėga nuo tikro gyvenimo, jie bando pasiduoti nesėkmei, sužlugti ir pasislėpti po tuščia, beprasme veikla. Markas Aurelijus juos įspėtų: „Nesielk taip, lyg gyvenimas truktų tūkstančius metų“. Esantys troškimo pasiduoti gniaužtuose elgiasi taip, tarsi gyventų tūkstantį metų.

Nesėkmės gali būti tokios pat įvairios kaip ir psichologiniai žmonių tipai, todėl dažnai sunku atpažinti šį pražūtinga troškimą tiek savyje, tiek kituose.

Esama žmonių, kurie miega dviem ar net šešiom valandom daugiau nei reikia gerai fizinei sveikatai palaikyti. Jei žmogus pripratęs kelis kartus per dieną prigulti ir nusnūsti, diagnozė labai aiški.

Pasitaiko ir vaikščiojančių miegalių, tai žmonės kurie leidžia įvykiams tekėti pro šalį ir juose beveik nedalyvauja. Kartais jie įsitraukia į nekonstruktyvią, „laiką užmišančią“ veiklą. Tai mėgėjai lošti, patologiški knygų  „graužikai“, nenuilstantys kryžiažodžių sprendėjai, įvairių dėlionių mėgėjai ir t.t.

Iš nesėkmių mėgėjų lengviausiai atpažįstami girtuokliai. Kai žmogus diena iš dienos geria, kol jam aptemsta sąmonė, kiekvienam akivaizdu, kad jis nori pasiduoti, pralaimėti.

Esama tūkstančiai kitų simptomų kurie praslysta nepastebėti. Apibendrinant galima pasakyti, kad tai apima viską, ką žmogus žino jam kenkiant, bet vis tiek tai daro. Užsiima bet kokia kita veikla vietoj to, kad imtų spręsti tikras problemas.

Pasitaiko „atsidavusių“ dukterų, sūnų, motinų ir žmonų, kartais tėvų kurie aukoja gyvenimą dėl kito žmogaus, tačiau iš esmės nepadeda, nes patys yra nepakankamai brandūs.

Yra tokių kurie imasi užduoties žinodami, jog ji gerokai viršija jų jėgas. Seneka apie tai įspėja “… nieko nesiimkite, dėl ko, akimirksniu gavę, galėtumėte stebėtis, jog pavyko.”

Pasitaiko tokių kurie įsitraukia į abejotinos reikšmės „tyrimus“. Vienas studentas pradėjo rinkti biografinius duomenis apie mažai žinomą Italijos veikėją. Pseudobiografas jau sulaukė penkiasdešimties, tačiau neparašė dar nė vieno žodžio apie šio „reikšmingo“ žmogaus gyvenimą.

Turbūt didžiausią grupę iš siekiančių patirti nesėkmę sudaro „didieji žavuoliai“. Kai pamatote, kad žmogus elgiasi žaviau, nei reikalauja situacija, žinokite, kad jis specialiai ieško nesėkmės. Čia kalbama apie apsimetėlius meilikautojus, malonius vyrus ir moteris, kurie nori, kad juos laikytų tik dideliais, puikiais, žavingais vaikais. Jie neatsakingi, ne itin protingi, tačiau visiems, net nepažįstamiems, nepaprastai mieli. Tik pažvelgę giliau suprantame, kad jų lipšnumas visiškai nepagrįstas. Sveikam suaugusiam žmogui nereikia nei švelnumo, nei atidumo iš kiekvieno atsitiktinai sutikto. Jie eina per gyvenimą klaidingu keliu, nepripažindami, kad žlunga, kol likimas jiems galiausiai parodo liūdnas tokio paviršutiniškumo pasekmes.

Laiko švaistytojai, lošėjai ar darbo maniakai visų pirma apgaudinėja save. Savo vienintelį gyvenimą užgriozdinę beprasmiu šlamštu, jausmų nuotrupomis, sintetinėmis emocijomis, užgaidomis vien tam, kad pasąmoningai vengtų užsiimti tuo, ką jie išties galėtų tikrai gerai atlikti , tuo kas yra jų pašaukimas ir prasmė.

Parengta pagal:
Og Mandino. Sėkmės universitetas. Luceo: Vilnius. 2012, 39-47 p.

Šarkos išmąstymai šia tema: "Troškimas pasiduoti" atsiranda nebrandžiai asmenybei. Nebrandi asmenybė yra ta, kuri nemoka mylėti savęs. Nereikia meilės sau painioti su egoizmu, nes egoizmas kaip tik ir yra nepakankama meilė sau. Meilė sau turi tapti centriniu ir pirmuoju meilės prioritetu. Kaip teisingai mylėti save labai gerai aprašyta  psichologo A.Nekrasovo knygoje "Gyvosios mintys".

Eckhart Tolle TV: With a lot of karma, is liberation possible?

JEI KARMOS NAŠTA DIDELĖ, 
AR GALIMAS IŠSILAISVINIMAS ?
Dvasinis mokytojas Eckhart Tolle šiame video aiškina, kad blogiausiais laikais galimybės yra didesnės.
Jeigu jūs šiuo metu patiriate intensyvų sielvartą ar kančią, tai reiškia, kad esate etape, kai turite didelę galimybę pakeisti karmą ir išeiti iš uždaro beviltiško sukimosi rate.
Faktiškai, tai ką jus iškentėjote, gali tapti nepaprastai naudinga jūsų gyvenime - tai stiprus budinimas, atsitapatinimas nuo savo egistinio "aš" ir visos savo gyvenimo istorijos, iš vikšro tapti drugeliu !
Su sąlyga, jei nesuprasite klaidingai savo protu, to kas atsitiko jūsų praeityje ir nesutapatinsite su kokia nors kaltės forma, kuri gali kilti, ir tai būtų sunki minties forma, kuri taptų kliūtimi išeinant iš to pasąmonės liūno. Jūs pasiekiate nulinį tašką ir pradedate ieškoti išeičių, įeinate į pagreitintą atsibudimo stadiją !
Vienintelė kliūtis gali būti jūsų protas, neteisingai traktuojantis savo praeitį, jeigu jūs nesuprasite, kad jau esate pagreitinto prabudimo kelyje
Jei suprasite, tai jūs būsite dėkingi viskam, kas atsitiko jūsų praeityje, dėkosite, kad gavote tą pagreitinto prabudimo patirtį ir daugiau jos klaidingai nebeaiškinsite. Klaidingai suprasta praeitis neturi nieko bendro su jūsų tikruoju "aš".
Taigi būkite dėkingi ir leiskite dabarčiai pilnai iškilti / išnirti iš jūsų / per jus.
Visata davė tai jums, nes jums to reikėjo ir Ji norėjo, kad jūs prabustumėt greitai. Kitu atveju, jei jūs būtumėt turėję komfortiškesnį gyvenimą, tai būtų užsitęsę, ir reikėtų nueiti daug ilgesnį kelią.
Sveikiname jus, jūs teisingame kelyje !

AUKŠTOJI   KULINARIJA

Viduramžių metraštininko žodžiais „lietuvišku medumi vertėsi ir maitinosi visa Vokietija, Anglija ir tolimiausios Europos šalys“. Medaus reikšmę lietuvių buityje rodo tai, kad vienintelėje Europos šalyje – Lietuvoje nuo senų senovės galiojo medaus duoklė, išskirtiniai bitininkystės teisės aktai ir reglamentai, taip pat bitininkų brolijos – bičiuliai. Medus lietuviams atstojo pinigus.
Minėtos aplinkybės matyt ir bus apsprendusios senosios lietuvių virtuvės valgių gausumą, patiekalų gamybos technologijų ištobulinimą, rafinuotumą, juolab kad ji buvo ne tik pritaikyta Lietuvos didikų ir bajorų finansinėms galimybėms, kurie tuo metu Europoje buvo turtingiausi žmonės, jų išlavintiems ir rafinuotiems skoniams bei poreikiams, bet ir rėmėsi vietinėmis, tradicinėmis lietuviškomis maisto žaliavomis ir produktais.

Nuo 1453 metų, turkams užėmus Konstantinopolį, sužlugo Viduržemio jūroje klestėjusi prekyba su Rytais ir prekybiniai Rytų ir Vakarų keliai persikėlė į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją, per kurios teritoriją ėjo prieskonių ir šilko prekybiniai upių ir sausumos keliai nuo Auksinės (dabar – Juodosios) jūros iki Sarmatų (dabar – Baltijos) jūros. Tai įrodo Armėnų pirklių  prekybos namų Vilniuje bei Hanzos gildijos būstinės buvimas Kaune, nors pagal Hanzos nuostatas gildijai negalėjo priklausyti ne jūriniai uostai.

Antra vertus, pirkliams, keliaujant per Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos teritorija, įvežamos prekės būdavo tik vieną kartą apmokestinamos, gerai saugomos ir įstatymais, ir jotų lietuvių karių palydos nuo pakelės plėšikų, nes surinkti mokesčiai ėjo į Lietuvos Didžiojo kunigaikščio iždą.

Ne be reikalo XVI amžiaus pradžioje Romos popiežiaus nuncijus B. Bondžiovanis, lankęsis Vilniaus Karalių rūmuose, išskaičiavęs kiek ir kokių brangenybių rūmuose yra matęs, apstulbęs rašė: “Be sidabro indų, naudojamų karaliaus ir karalienės, ižde yra 15000 auksuoto sidabro indų, kurių niekas nenaudoja, dubenys ir indai su visokiausiais žemės ir jūros žvėrimis. Pagaliau auksuotos taurės, duodamos vyskupų, vaivadų, kaštelionų, seniūnų, kai jie gauna iš karaliaus paskyrimus. Be to, rūmuose buvo daug retų ir brangių dalykų, kuriems vien tik paminėti reikėtų daug laiko. Iš viso su Žemutinės pilies turtais Venecijos ir popiežiaus lobynai negali lygintis” - baigia nuncijus.

O juk tais laikais Venecijos oligarchinė respublika, valdžiusi Viduržemio jūros uostus ir visą prekybą su Rytais, buvo pati turtingiausia Europos šalis, o apie popiežiaus turtus net legendos būdavo kuriamos...

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas

Vincentas Sakas