AUKŠTOJI   KULINARIJA

Viduramžių metraštininko žodžiais „lietuvišku medumi vertėsi ir maitinosi visa Vokietija, Anglija ir tolimiausios Europos šalys“. Medaus reikšmę lietuvių buityje rodo tai, kad vienintelėje Europos šalyje – Lietuvoje nuo senų senovės galiojo medaus duoklė, išskirtiniai bitininkystės teisės aktai ir reglamentai, taip pat bitininkų brolijos – bičiuliai. Medus lietuviams atstojo pinigus.
Minėtos aplinkybės matyt ir bus apsprendusios senosios lietuvių virtuvės valgių gausumą, patiekalų gamybos technologijų ištobulinimą, rafinuotumą, juolab kad ji buvo ne tik pritaikyta Lietuvos didikų ir bajorų finansinėms galimybėms, kurie tuo metu Europoje buvo turtingiausi žmonės, jų išlavintiems ir rafinuotiems skoniams bei poreikiams, bet ir rėmėsi vietinėmis, tradicinėmis lietuviškomis maisto žaliavomis ir produktais.

Nuo 1453 metų, turkams užėmus Konstantinopolį, sužlugo Viduržemio jūroje klestėjusi prekyba su Rytais ir prekybiniai Rytų ir Vakarų keliai persikėlė į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją, per kurios teritoriją ėjo prieskonių ir šilko prekybiniai upių ir sausumos keliai nuo Auksinės (dabar – Juodosios) jūros iki Sarmatų (dabar – Baltijos) jūros. Tai įrodo Armėnų pirklių  prekybos namų Vilniuje bei Hanzos gildijos būstinės buvimas Kaune, nors pagal Hanzos nuostatas gildijai negalėjo priklausyti ne jūriniai uostai.

Antra vertus, pirkliams, keliaujant per Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos teritorija, įvežamos prekės būdavo tik vieną kartą apmokestinamos, gerai saugomos ir įstatymais, ir jotų lietuvių karių palydos nuo pakelės plėšikų, nes surinkti mokesčiai ėjo į Lietuvos Didžiojo kunigaikščio iždą.

Ne be reikalo XVI amžiaus pradžioje Romos popiežiaus nuncijus B. Bondžiovanis, lankęsis Vilniaus Karalių rūmuose, išskaičiavęs kiek ir kokių brangenybių rūmuose yra matęs, apstulbęs rašė: “Be sidabro indų, naudojamų karaliaus ir karalienės, ižde yra 15000 auksuoto sidabro indų, kurių niekas nenaudoja, dubenys ir indai su visokiausiais žemės ir jūros žvėrimis. Pagaliau auksuotos taurės, duodamos vyskupų, vaivadų, kaštelionų, seniūnų, kai jie gauna iš karaliaus paskyrimus. Be to, rūmuose buvo daug retų ir brangių dalykų, kuriems vien tik paminėti reikėtų daug laiko. Iš viso su Žemutinės pilies turtais Venecijos ir popiežiaus lobynai negali lygintis” - baigia nuncijus.

O juk tais laikais Venecijos oligarchinė respublika, valdžiusi Viduržemio jūros uostus ir visą prekybą su Rytais, buvo pati turtingiausia Europos šalis, o apie popiežiaus turtus net legendos būdavo kuriamos...

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas

Vincentas Sakas