HOMO DARANTYS

Viena gera mintis gali pakeisti žmogų

Eglė Leonovienė,

„Šeimininkė“

2011 rugsėjo 23 d. 11:00

 

Skubame, lekiame. Kur? Kodėl? „Toks šiandienos gyvenimo tempas. Reikia nuveikti daug darbų“, – gena pasąmonė, nors visa mūsų esybė tam priešinasi. Lietuvoje viešėjusi italė Antonella Ferrari, Brahma Kumaris pasaulio dvasinio universiteto lektorė, atskleidžia, kodėl svarbu visa savo esybe būti čia ir dabar.

- Skubėjimas – šiuolaikinio gyvenimo įprotis. Kodėl kitaip nebemokame gyventi?

Vis dažniau skundžiamės, kad laikas tirpte tirpsta. Iš tiesų, gal mes patys pernelyg skubame, norėdami atlikti kuo daugiau reikalų, nuveikti kuo daugiau darbų. Koks pasitenkinimas užplūsta, kai vakare grįžę namo galime pasigirti sėkmingai įgyvendinę visus dienotvarkėje numatytus planus, ir koks nusivylimas apima, jei dalis reikalų lieka kitai dienai, savaitei.

Antonella Ferrari

© L.Brundzos nuotr.

Pastaruoju metu žmonės pernelyg daug reikšmės skiria „darymui“. Mes jau ne „homo esantys“, o „homo darantys“ (lot. homo – žmogus), mat gyvename vartotojiškame pasaulyje. Jaunimas gal nepastebi, o kiek brandesni žmonės jaučia – gyvenimo tempas nėra geras! Nuolatinis skubėjimas įgauna pagreitį, o mes – jaudulį, įtampą. Atsiranda pavojus nusilpti ne tiek fiziškai, kiek dvasiškai. Psichologai tokią žmogaus būseną šiandien prilygina rimtai ligai.

- Ar galima jos išvengti?

Na, nebent gyvensite labai izoliuotai. Susikrausite visą savo mantą ir išsikelsite kur nors į kalnus: ten tylu, ramu, gražu, žmonių nėra, tad ir poreikiai kitokie. Bet ar tai yra jūsų pasirinkimas? Ar toks gyvenimo tikslas? Pabėgti – ne problemos spren­­dimas.

- Kokios nuolatinio skubėjimo pasek­mės?

Jų yra ne viena. Jas žinodami nesunkiai galėsite reguliuoti asmeninį gyvenimo tempą. Pirma skubėjimo pasekmė – žmogiško bendravimo stoka. Skubėdami prarandame bendravimo grožį, pasakome tik pagrindinius dalykus, o kartais dalį jų ir pamirštame. Užuot gražiai ir mandagiai pasikalbėję, bendraujame pakeltu balsu, įsakmiu, nemaloniu tonu. Žmonių santykiai darosi nevaisingi, nevisaverčiai, be džiaugsmo.

Skubėdami prarandame ir mokėjimo klausytis, išgirsti dovaną – taip kyla konfliktinės situacijos tarp vaikų ir tėvų, sutuoktinių, draugų, bendradarbių. Dar blogiau, jei stokojame laiko išgirsti patys save. Ar nors kartą esate paklausę savo širdies, sielos, ko ji nori?.. Labai dažnai širdis norės visiškai kitko nei sąmonė.

Žmogus, nebeturintis ryšio su savo vidumi, panašėja į robotą, pradeda elgtis ir daryti „kaip visi“, o ne tai, ko reikia būtent jam. Jis paneigia didžiausią jam Kūrėjo skirtą dovaną – kūrybiškumą.

Dar viena skubėjimo pasekmė – nesiskaitymas su greičiu. Nuolat būdami įsitempę daromės netolerantiški, nežmogiški, nepakantūs kitiems, kurie gyvena kitaip, neįgaliesiems, blogiau susivokiantiems pašėlusiame gyvenimo ritme žmonėms. Pamirštame, kad daugeliui procesų įvykti, situacijoms išsispręsti reikia laiko – pažiūrėkite į gamtą: čia viskas vyksta savo laiku! Taip ir žmogaus gyvenime – reikia mokėti išlaukti.

- Ar nuolatinis tempas turi įtakos žmogaus protui?

Be jokios abejonės, skubančių žmonių protas neveikia gerai. Išmušti iš kelio jie greitai sutrinka, pasimeta, jiems nesiseka greitai surasi kitos išeities, sprendimo, todėl pasidaro irzlūs ir pikti kaip širšės ąsotyje: užuot ramiai pakilę į viršų ir išskridę, vis bando pramušti ąsočio dugną ar sieną!

Įsitempę, nervingi prarandame galimybę blaiviai mąstyti. Mokslininkai apskaičiavo, kad skubančio žmogaus galvoje per parą gimsta 40–70 tūkst. minčių, o mums reikia jų vos kelių tūkstančių. Mąstydami prarandame daug energijos. Minčių srautas nėra blogai – kur kas blogiau, kad galvodami neįgyjame patirties. Tobula, kai mintis pavyksta įgyvendinti arba ne... Tuomet įgyjame patirties, kuri ateityje pakoreguos planus. Skubėdami tam neturime laiko.

- Kokiais būdais galime išlikti stabilūs pašėlusiame gyvenimo ritme?

Išmokę valdyti mintis: jų greitį ir kokybę. Paanalizavę mintis nustebsite: dauguma jų yra neigiamos, nevertingos, tuščios. O neigiamos mintys palieka gilų įspaudą viduje – skatina blogai jaustis, elgtis, kalbėti. Gimus bent vienai neigiamai minčiai visada po jos seka dar kelios tokios, kuriomis bandome pateisinti pirmąją mintį ar jos sukeltas emocijas, situaciją. Neigiama mintis yra galingesnė už gerą mintį. Kad išnaikintum jos įspaudą, vienos geros minties nepakanka – reikia sukurti daug gerų. Neigiamos mintys lekia dideliu greičiu, o štai gera mintis lėtina mąstymo greitį.

Sulėtinus minčių tėkmę mąstymas tampa aiškesnis. Tai padaryti padeda meditacija ir net... eisena: kuo greičiau einame, tuo mintys lekia sparčiau. Atrodo, kvaila, bet vis dėlto tai veikia!

Meditacijos esmė – kuo dažniau kartoti geras mintis. Juk pamatę parduotuvėje kažką gražaus, labai reikalingo čiumpame ir viduje kurį laiką jaučiamės tarsi vaikai, gavę ledų porciją. Tokį jausmą pabandykite susikurti medituodami: atsisėdę ramiai suformuluokite jums malonią mintį, pasičiupkite ją ir, nuolat kartodami, pabandykite pajusti realų pasitenkinimą. Tokias meditacijas kelis kartus per dieną paverskite įpročiu. Protas priims nuolat kartojamos teigiamos minties informaciją, tad jausimės tvirčiau, būsime oresni, ramesni, emocijų pakylėti – pasikeis mūsų jausmai. Svarbu patikėti savo galimybėmis ir praktikuoti, dalytis savo patirtimi su kitais.

- Kokiais būdais galima įveikti blogas mintis?

Bet kokią blogą mintį galima lyginti su bomba žmoguje. Vieni neigiamus jausmus, mintis linkę išreikšti – ta bomba sprogsta ir išsiveržia į išorę barniais, veiksmais; kiti blogumus kaupia savyje ir bomba sprogsta viduje – ji išsiveržia ašaromis, būtinybe išsikalbėti. Tačiau yra ir trečias būdas neigiamai minčiai įveikti, vadinamas pagrindine dvasingumo taisykle – stabtelėti ir suprasti: „Kol nesuprantu, tol taip ir reaguoju. Turiu įsigilinti į tą situaciją, kad supratęs ją galėčiau pakeisti.“

Mūsų esybė yra stipri ir turtinga, bet eidami gyvenimo keliu išmokstame įvairių ne itin gerų įpročių: parodę pyktį gauname, ko norime, nepaisydami inteligencijos ir orumo kopiame karjeros laiptais ir kt. Reikia ryžtis priartėti prie tikrojo savęs, įsiklausyti į vidų ir mesti iššūkį pačių sukurtiems įsitikinimams. Nusiraminę, įveikę pyktį, perpratę situaciją rasime jos sprendimo būdus – kitų žmonių patarimai gerai, deja, gana dažnai taip primetama svetima įtaka, interesai.

- Ar vienas teigiamai mąstantis žmogus gali kažką pakeisti pasaulyje?

Pastaruoju metu pasaulyje vyksta daug negerų dalykų. Apie juos nuolat rašo spauda, rodo televizija. Gerų dalykų yra daug, tačiau kažkodėl jiems skiriama mažiau dėmesio. Karas gali vykti ne tik tarp šalių, bet ir tarp kaimynų, šeimoje. Bet pirmiausia karas prasideda mūsų prote. Kad galėtume kažką pakeisti pasaulyje, pirma turime keisti savo mąstymą, sąmonę. Jei vienas žmogus iš esmės visiškai pasikeis teigiama linkme, tai duos daug naudos visiems aplinkiniams. Mokslininkai tai vadina kritinės masės principu, kurį nustatė eksperimentu su beždžionėmis.

Negyvenamoje saloje viena beždžionė sumanė prieš valgydama bulvę 
nusiplauti jūroje. Ja pasekė viena, paskui dar viena beždžionė. Kai taip pasielgė 99 beždžionės, kitoje netoliese esančioje salelėje gyvenančios beždžionės pradėjo daryti tą patį. Vadinasi, jei būsite ramus, geros nuotaikos, aplink jus esantys žmonės taip pat puoselės teigiamus jausmus – jūs visi jau kursite kritinę masę. Todėl galima tvirtinti, kad vienas žmogus, net viena gera mintis pasaulį gali pakeisti.

- Nuo 1991-ųjų skaitote paskaitas daugelyje pasaulio šalių. Kaip keičiasi žmonės, jų sąmonė?

Žmonių sąmonė, tarpusavio santykiai labai pasikeitė pastaraisiais metais – tai pasaulį apėmusios krizės pasekmė. Žmonės pasidarė uždari, suirzę, mažiau bendrauja, nuolat jaučia įtampą, baimę. Jie nebepasitiki savo saugumu, abejoja ateitimi. Įtakos turi ir tautos charakteris, kultūra. Uždaresnės tautos, tokios kaip Skandinavijos šalių, Japonijos, pratusios viską kaupti savyje – pasijutę įsprausti į gyvenimo kampą jie dažnai gyvenimą baigia savižudybe. Kaupiantiesiems savyje nuoskaudas, ypač pesimistams, svarbu išmokti pasikalbėti su Kūrėju – tuomet mes atsiveriame, apsivalome, mintys nuskaidrėja.

- Ar dvasinis pasaulis gali egzistuoti lygiagrečiai vartotojiškam – juk nuo realybės sunku pabėgti?

Aš gimiau ir gyvenu Sardinijoje, kur grožis, gerovė, prabanga yra sureikšminami, malonumai yra snobiški, pernelyg žemiški. Ilgą laiką buvau dviejų drabužių parduotuvių savininkė. Dar jaunystėje atradau dvasinį pasaulį, todėl remdamasi savo patirtimi galiu teigti, kad jis suteikė mano asmenybei pusiausvyrą – prasmę tam, ką darau. Juk darbas be prasmės – tuščios pastangos, jis nesuteikia laimės!