Kaip atpažinti nesėkmės ženklus

Blogai veikiantį automobilį galima pataisyti tik tada, kai mechanikas nustato gedimo priežastį. Jei sergate, galite pasveikti tik tada, kai gydytojas iš simptomų nustato ligą.

Kiekvienas žmogus, nelaimingai susiklosčius aplinkybėms, gali susidurti su skurdu, kančia, pažeminimu – su sąlygomis, kurios nelaimėliui gali atrodyti net blogesnės už mirtį; ir tik noras gyventi tokiose aplinkybėse atsidūrusį žmogų skatina ieškoti išeities.

Tačiau esama ir priešingos jėgos – tai „troškimas pasiduoti“,  „troškimas mirti“  kurių pripažinti, paprastai, mes nenorime. Nesąmoningas mirties troškimas Freudo teorijoje pavadintas mortido.

Jei mirties troškimas mus užvaldo gyvenimo pabaigoje ar ligos patale, vargu ar verta su juo kovoti. Tada natūraliai apleidžia jėgos ir sulėtėja gyvenimo ritmas. Kas kita kai toks troškimas kyla jaunystėje ar mums subrendus; jei taip, vadinasi mūsų gyvenime prasidėjo krizė.

Jaunystėje mes šiuos simptomus atpažįstame retai. Nenorą ko nors imtis teisiname natūraliu naujoko drovumu, bet metai bėga, o nenoras lieka, ir atsitokėję vieną dieną pastebime, kad mūsų žavus jaunuoliškas drovumas smarkiai pakito, tapo bjaurus ir atstumiantis. Kitais kartais, randame patogią buitinę situaciją, padedančia prisidengti, pateisinti, kodėl niekad rimtai nedirbome, nesiėmėm trokštsmos veiklos.

Būtinybė griebti pirmą pasitaikiusį darbą paaiškina, kodėl taip mažai kam pavyksta realizuoti savo gyvenimo planus. Iš pradžių esame pasiryžę jų nepamiršti, bet paskui alinantis darbas nuo aštuonių iki penkių mus įtraukia į rutiną. Taip mus, netgi to nesuprantančius, nuneša „troškimo pasiduoti“ srovė.

Daugelis mūsų savo pralaimėjimą slepia. Su pažįstamais ir draugais sudarome džentelmenišką susitarimą: Nepriminkite man mano nesėkmių, o aš jums nepriminsiu apie jūsų.

Ši mandagi tyla jaunystėje ar brandos metais nutraukiama retai. Vis dėlto ateina laikas, kai turime liūdnai pripažinti, kad mūsų viltys žlugo. Įžengę į šeštą dešimtmetį, o kartais ir anksčiau, visiškai pasiduodame. Daugelį nuostabių darbų, meno šedevrų sukūrė vyrai ir moterys, kurie buvo gerokai vyresni.

Taip ir slystame per gyvenimą nesistengdami išnaudoti nė dalies savo galimybių. Bet žaidimai pagaliau baigiasi ir mes nustembame, klausiame savęs, kaip taip atsitiko, kad įsitraukėme į šias slėpynes, lyg nuo jų būtų priklausęs mūsų gyvenimas.. Kas per tą laiką, nutiko su tikruoju mūsų gyvenimu, kol buvome įsitraukę į šį žaidimą?…

Kartais tos akimirkos praeina, ilgam ar net visam laikui pamirštamos, bet kai kurie iš mūsų neužmiršta jų niekad. Išsivaduoti galima. Tereikia pripažinti, kad „Troškimas pasiduoti“ tikrai egzistuoja ir mes gal būt esame jo aukos. Pagavus vagį už rankos ateina metas išties veikti – gyventi...

Troškimo pasiduoti apraiškos
Pusamžis plevėsa, restoranų ir salonų liūtas bei saulėje snaudžiantis nesiskutęs priemiesčio filosofas gali susipažinti, jie turi išties daug bendra. Snaudžiantis dykinėtojas intravertas ir šokius mėgstantis ekstravertas, du visiškai skirtingi žmonės, kuriuos skatina tie patys impulsai: nesąmoningai abu bėga nuo tikro gyvenimo, jie bando pasiduoti nesėkmei, sužlugti ir pasislėpti po tuščia, beprasme veikla. Markas Aurelijus juos įspėtų: „Nesielk taip, lyg gyvenimas truktų tūkstančius metų“. Esantys troškimo pasiduoti gniaužtuose elgiasi taip, tarsi gyventų tūkstantį metų.

Nesėkmės gali būti tokios pat įvairios kaip ir psichologiniai žmonių tipai, todėl dažnai sunku atpažinti šį pražūtinga troškimą tiek savyje, tiek kituose.

Esama žmonių, kurie miega dviem ar net šešiom valandom daugiau nei reikia gerai fizinei sveikatai palaikyti. Jei žmogus pripratęs kelis kartus per dieną prigulti ir nusnūsti, diagnozė labai aiški.

Pasitaiko ir vaikščiojančių miegalių, tai žmonės kurie leidžia įvykiams tekėti pro šalį ir juose beveik nedalyvauja. Kartais jie įsitraukia į nekonstruktyvią, „laiką užmišančią“ veiklą. Tai mėgėjai lošti, patologiški knygų  „graužikai“, nenuilstantys kryžiažodžių sprendėjai, įvairių dėlionių mėgėjai ir t.t.

Iš nesėkmių mėgėjų lengviausiai atpažįstami girtuokliai. Kai žmogus diena iš dienos geria, kol jam aptemsta sąmonė, kiekvienam akivaizdu, kad jis nori pasiduoti, pralaimėti.

Esama tūkstančiai kitų simptomų kurie praslysta nepastebėti. Apibendrinant galima pasakyti, kad tai apima viską, ką žmogus žino jam kenkiant, bet vis tiek tai daro. Užsiima bet kokia kita veikla vietoj to, kad imtų spręsti tikras problemas.

Pasitaiko „atsidavusių“ dukterų, sūnų, motinų ir žmonų, kartais tėvų kurie aukoja gyvenimą dėl kito žmogaus, tačiau iš esmės nepadeda, nes patys yra nepakankamai brandūs.

Yra tokių kurie imasi užduoties žinodami, jog ji gerokai viršija jų jėgas. Seneka apie tai įspėja “… nieko nesiimkite, dėl ko, akimirksniu gavę, galėtumėte stebėtis, jog pavyko.”

Pasitaiko tokių kurie įsitraukia į abejotinos reikšmės „tyrimus“. Vienas studentas pradėjo rinkti biografinius duomenis apie mažai žinomą Italijos veikėją. Pseudobiografas jau sulaukė penkiasdešimties, tačiau neparašė dar nė vieno žodžio apie šio „reikšmingo“ žmogaus gyvenimą.

Turbūt didžiausią grupę iš siekiančių patirti nesėkmę sudaro „didieji žavuoliai“. Kai pamatote, kad žmogus elgiasi žaviau, nei reikalauja situacija, žinokite, kad jis specialiai ieško nesėkmės. Čia kalbama apie apsimetėlius meilikautojus, malonius vyrus ir moteris, kurie nori, kad juos laikytų tik dideliais, puikiais, žavingais vaikais. Jie neatsakingi, ne itin protingi, tačiau visiems, net nepažįstamiems, nepaprastai mieli. Tik pažvelgę giliau suprantame, kad jų lipšnumas visiškai nepagrįstas. Sveikam suaugusiam žmogui nereikia nei švelnumo, nei atidumo iš kiekvieno atsitiktinai sutikto. Jie eina per gyvenimą klaidingu keliu, nepripažindami, kad žlunga, kol likimas jiems galiausiai parodo liūdnas tokio paviršutiniškumo pasekmes.

Laiko švaistytojai, lošėjai ar darbo maniakai visų pirma apgaudinėja save. Savo vienintelį gyvenimą užgriozdinę beprasmiu šlamštu, jausmų nuotrupomis, sintetinėmis emocijomis, užgaidomis vien tam, kad pasąmoningai vengtų užsiimti tuo, ką jie išties galėtų tikrai gerai atlikti , tuo kas yra jų pašaukimas ir prasmė.

Parengta pagal:
Og Mandino. Sėkmės universitetas. Luceo: Vilnius. 2012, 39-47 p.

Šarkos išmąstymai šia tema: "Troškimas pasiduoti" atsiranda nebrandžiai asmenybei. Nebrandi asmenybė yra ta, kuri nemoka mylėti savęs. Nereikia meilės sau painioti su egoizmu, nes egoizmas kaip tik ir yra nepakankama meilė sau. Meilė sau turi tapti centriniu ir pirmuoju meilės prioritetu. Kaip teisingai mylėti save labai gerai aprašyta  psichologo A.Nekrasovo knygoje "Gyvosios mintys".