Svarbiausias mylinčio vyro tikslas-suteikti žmonai laimę. Visais laikais vyrai darbe konkuravo ir siekė pergalės, nes (jau vakarui atėjus) moterys įvertindavo jų pastangas ir kovos rezultatus. Išrinktosios džiaugsmas partneriui buvo tarsi atpildas už sunkų darbą.

Šiandien moterys persidirba, todėl dažnai jas kamuoja vidinė tuštuma. Jau vakarėjant abu partneriai ieško pripažinimo ir meilės. “Mes abu sunkiai dirbame, tad kodėl jo darbus turėčiau vertinti laibiau nei savo?“-svarsto žmona mintys. Šiuo atveju išsekusi moteris nebesugeba suteikti vyrui emocinės paramos, kurios ji tikrai nusipelnė.

Sutuoktinis žmonos nepasitenkinimą supranta kaip priekaištą, kad jis nevykėlis. „Ar apsimoka ir toliau arti kaip jaučiui, jeigu ji neįvertina net to, ką esu padaręs?“-klausia savęs vyras. Tokie (tikrai blogi) santykiai susiklosto tada, kai abu partneriai nebesugeba įvertinti vienas kito pastangų ir darbo rezultatų. 

Namo grįžęs vyras vietoj pergalės patiria pralaimėjimą. Mat vos tik pažvelgęs į nelaimingą žmonos veidą jis pagalvoja: „Ji mano, kad esu veltėdis“. Kai šiuolaikinė moteris savo vyrui sako, kad ji pavargsta, šis paprastai jos kalbą supranta kaip kaltinimą ir raginimą daugiau dirbti.

Šiandien moterys modernioje kultūroje yra priverstos dirbti aplinkoje (darbo pasaulyje, kurį valdo konkurencija ir jėga), kurioje kolegos nesugeba suteikti jai emocinės paramos, ugdančios moteriškąjį pradą. Dirbanti moteris: “Jaučiuosi taip, tarsi bandyčiau pamėgdžioti vyrą. Daugelyje darboviečių moterys nebeturi galimybės dirbti moteriškų darbų. Nežinau, kaip galima iš jos tikėtis, kad būtų stipri, atkakli ir kartu moteriška. Rodos, pradedu nebesuprasti, kas iš tiesų esu“. 

Moterims, ištisą dieną dirbusioms vyriškai, be galo sunku vos grįžus namo virsti moteriškoms. Darbas pagal griežtai sudarytą tvarkaraštį, sprendimų ieškojimas (dažnai su nieku nepasitarus), bandymas apsisaugoti gatvėje, darbe, sąjungininkų ieškojimas (siekiant vienpusės naudos, bet ne draugystės), laiko ir energijos švaistymas vėjais (vaikantis pelno sau, bet ne aplinkiniams) vargina moterį ir verčia ją jausti vidinę tuštumą.

Moterys, priešingai nei vyrai, labai jautriai reaguoja į sunkumus darbe. Kaip ir vyrai, jos atiduoda veiklai visą save, tačiau joms, jau grįžusioms namo, instinktai tarsi vėl sufleruoja, kad reikia kažkam kažką duoti. Grįžusiai iš darbo moteriai sunku atsipalaiduoti, pamiršti visas problemas, nes vidinis balsas nuolat šaukia: „Padaryk valgyti, sutvarkyk kambarius, karščiau mylėk, daugiau dalykis, daugiau auklėk, daugiau daryk...“ 

Vyrams namai tarsi sanatorija (kur jie gali pamiršti visus rūpesčius, kitaip sakant, visapusiškai gydytis), o moterims jie-svarbiausias veiklos centras. 

Vyrai yra linkę darbe duoti, o namie – imti. Partnerė su malonumu dalijasi viskuo, ką turi, bet nesulaukusi atlygio ji pamažu pavargsta, tampa pagiežinga, liūdna ir pasyvi.

Taigi moteris, dieną siekusi konkurencijos vyriškoje aplinkoje, negauna tokios emocinės paramos, kurią jaustų būdama moteriškoje draugijoje. Ji nuolat tik duoda ir duoda, bet nesulaukia nei pripažinimo, nei paramos. Grįžusi namo, moteris norėtų atsipalaiduoti, įgauti daugiau jėgų, tačiau ir čia ji vėl jaučia poreikį duoti. 

Tai vienas iš esminių moterų ir vyrų skirtumų. Pavargęs vyras paprastai yra linkęs pamiršti visas savo problemas ir trokšta, susiradęs ramią vietelę, pailsėti. O pavargusi moteris sąmoningai puola dirbti dar neužbaigtų darbų ir dar laibiau gilinasi į ramybės neduodančias problemas. Kuo laibiau moteris yra susijaudinusi ir nuvargusi, tuo sunkiau jai pavyksta kuriam laikui atidėti namų ruošos darbus (kurių neįmanoma padaryti per 15/20 minučių) ir atsipalaiduoti.

Moteris, nepajėgianti įveikti namų ruošos darbų vien dėl to, kad kiaurą dieną pluša darbovietėje, gali pradėti kaltinti save, kad per mažai dirba, todėl grįžusi namo ji tiesiog trokšta siurbti kilimus, skalbti, virti valgyti ir pan. (tarytum būtų valdoma senų socialinių programų), bet dažnai to padaryti nebepajėgia.

Žiūrėdamas TV ir sekdamas pasaulio įvykius, vyras ilsisi. Mat jis žino, kad visatoje gausu įvairiausių problemų, tačiau jam nėra reikalo visas jas nedelsiant išspręsti. Todėl vyriškiui, kuris žmonos nusiskundimus sutapatina su pasaulio nelaimėmis, jos išklausymas gali virsti atsipalaidavimą teikiančiu varikliu (kaip ir naujienų sekimas). Be to, žmonos kalba vyrui yra naudingesnė, nes moteris įvertina jos pastangas, o televizorius –ne ☺ 

Išklausydami moterų jausmų, vyriškiai ne tik suteiks moterims daugiau laimės valandų , bet kartu sumažins savo vidinę įtampą. Paprastai vyras, girdėdamas dienos darbų nuvargintos moters nusiskundimus, nusprendžia, kad jis turėtų būti veiklesnis (jeigu trokšta žmonai laimės). Vyriškis įninka į darbą, pluša prakaituodamas, o sutuoktinei nuo to nė kiek negeriau; tai pastebėjęs vyras pamažu liaujasi duoti. Visapusiškai nuvargusios moters vyro nuopelnai nė kiek nedžiugina. Jai reikia emocinės paramos. Žmonos daugeliu atvejų pirmiausia geidžia pasidalyti savo problemomis su mylimu žmogumi ir tik paskui įvertina jo fizines pastangas kartu įveikti sunkumus.

Begalinis vyro atsidavimas darbui niekada neatnešė ir tikriausiai neatneš moteriai laimės.

Sutuoktinis padės žmonai ugdydamas jos moteriškąjį pradą taip, kad ši nejaustų poreikio visus darbus nudirbti per vieną dieną. Vyriškiai dažnai net nenutuokia, kad moteris, norėdama atsipalaiduoti, tiesiog kalba, tačiau tuo ji užsiima ne norėdama atsikratyti problemų, bet pirmiausiai jomis pasidalyti. Moters darbų neįmanoma užbaigti. Jų niekada netruks. Tačiau vyras, pradėdamas pokalbį ir tolerantiškai išklausydamas kiekvieno moters žodžio, padės jai atsikratyti minčių, kad viską reikia padaryti kaip tik dabar. Tada žmona griebsis tik tų darbų, kurių neįmanoma atidėti rytdienai, tokia veikla slopins jos stresą.

Galutinis rezultatas-suteikta abipusė parama ir dvasinė ramybė, duodanti pradžią plačiam šuoliui tobulinti bendravimą.

Pagal: John Gray. Marsas ir Venera amžinai kartu. Alma litera.

https://www.knygos.lt/lt/knygos/marsas-ir-venera-amzinai-kartu/

Kasdieninių darbų nuvargintai moteriai nebelieka laiko saviugdai, todėl dažnai ji net nenutuokia, ko jai labiausiai trūksta. Dėl šios priežasties ji gali net nežinoti, kaip susigražinti moteriškumą, kuriuo kadaise didžiavosi. Kad tai įvyktų, jai reikia tik nuoširdaus bendravimo, nes viskas, ką gali padaryti vyras, ugdydamas ją kaip moterį, mažins jos vidinį nuovargį. Jeigu vyras visiškai nesupranta savo žmonos kaip moters, jis gali padaryti klaidą, palikdamas ją vieną arba įtikinėdamas dirbti kuo mažiau, pats nė nenujausdamas, kad po truputi ją atstumia. Vyras gali padėti moteriai, kai ji, ieškodama savo buvimo prasmės, trokšta būti ugdoma.

Kartais per prievarta moteriai kišama vyro nuomonė reiškia, kad visiškai pažeminti jos jausmai ir kad nėra poros tarpusavio supratimo.

Nors šiuolaikinės moterys yra pakankamai nepriklausomos ir atkaklios, vis dėlto jų moteriška prigimtis ieško vyrų, sugebančių apginti nuo fizinio ir dvasinio smurto. 

Šiandien moteris dairosi vyrų , mokančių padėti jų dvasiai susigražinti vidinę harmoniją, ir tokių, kurie sukurtų palankų klimatą jausmams tarpti. Vyras, įdėmiai išklausęs moters žodžių, tačiau dėl ją kamuojančių sunkumų nekaltinęs savęs, nebejaus nerimo būdamas šalia išrinktosios, o bandys ją visapusiškai apginti. Saugumas yra didžiausia vyro dovana šiuolaikinei moteriai. Anais laikais žmonės labiau reikalavo vieni iš kitų fizinio, o dabar – emocinio saugumo.

Moteriai svarbu žinoti, kad vyro padedama ji galės laisvai, nejausdama baimės išreikšti savo emocijas. Vyras tiesiog stebisi begaliniu žmonos noru būti apsaugotai.

Moteriai emocinis saugumas garantuoja laisvę dalytis savo jausmais, nelaukiant nesvarių vyro argumentų ar netikėtų įsiterpimų į pokalbį. Tai jėga, leidžianti moteriai būti pačiai savimi.

Apskritai turime numatyti, kai kas nors (nesvarbu, vyras ar moteris) gana jautriai reaguoja į pasakytus žodžius, paprastai jis(ji) gali nebesuvaldyti savo emocijų ir pasakyti viską, ką galvoja (nors dažnai tai nebus susiję su svarstoma tema). Pyktis –barnio pradžia. Pokalbiui virtus žodžių kova, gali nutikti taip, kad vienas arba abu sutuoktiniai užsisklęs savyje ir abipusė aistra ims blėsti.

Vyrai dažnai net nenutuokia, kad emociškai slegiama moteris nereikalauja iš jo būti tokios pat nuomonės kaip ir ji ar ypatingo nuolankumu. Žmona tiesiog trokšta, kad sutuoktinis atsižvelgtų ir į jos požiūrį, o šis nesuvokęs, kad mylimoji nori būti išklausyta (bet ne kontroliuoti ar bandyti užkirsti kelią jo svajonei virsti realybe) puola ginti savąjį „aš“. Tačiau reikia nepamiršti, kad tarpusavio santykiai reikalauja iš vyro valdyti instinktus, kai jaučiasi kaltinamas, puolamas ar nepripažintas.

Moterį žavi vyras, sugebantis valdyti savo emocijas ir pagarbiai vertinantis jos požiūrį (jį traktuodamas kaip tvirtą perspektyvą). Moterys nekreipia dėmesio į pasyvius ar labai paklusnius vyrus. Jos nenori vadovauti intymiam judviejų pasauliui. Būtent todėl moteris ieško sau lygaus partnerio. Vyrui, kuris paiso mylimosios poreikio jos išklausyti, žmona atsakys pagarba.

Blogiausia, ką gali padaryti vyras, diskutuodamas su moterimi,-sumenkinti jos jausmus. Kai moteris yra ypač jautri, bet kokios vyro pastangos (tiksliau paaiškinti savo požiūrį) žemina jos jausmus.

Moterys, jausdamos, kad dar nėra pakankamai saugios dalytis savo jausmais, nesąmoningai pažeria vyrui aibes klausimų, šitaip tarsi siųsdamos jiems užuominą, kad pačios nori dalytis jausmais, trokšta būti išklausytos.

Ištiktųjų moteris atsileis tik tada, kai vyras išklausys jos požiūrio. Tuomet ji jausis suprasta ir pripažinta (kaip svarių argumentų savininkė). Kitu atveju moteris bandys išsikovoti galimybę būti išklausyta.

http://www.harpercollins.com/book/index.aspx?isbn=9780060926618

BŪKIME TIESIOG SAVIMI

Dabar tikiu, kad ateiname į šį pasaulį jau būdami tuo, kuo bandome tapti, tik to paprasčiausai nesuvokiame! Gimstame žinodami savo didybę. Neišmanau kodėl, bet atrodo, kad mums augant pasaulis tarsi išgraužia šitą žinojimą.

Iš pradžių tai vyksta labai subtiliai – nuo mažyčių susikrimtimų, kad kažkam nepatikome ar gal nebuvome pakankamai geri, o galbūt ir dėl to, kad atrodėme kitaip nei mūsų bendraamžiai: gal buvome kitokios rasės, per aukšti ar per žemi,per stori ar per liesi. Mes visi laba norime pritapti. Negaliu prisiminti nė vieno atvejo, kad mane kas būtų padrąsinęs būti tokia, kokia esu, būti tiesiog savimi, kad kas nors būtų pasakęs, jog yra okey būti kitokiai. Tik prisimenu tą įkyrų nepalankų man balsą, kurį nuolat girdėdavau savyje kažkur kitų minčių.

Aš visada norėdavau įtikti žmonėms ir bijodavau nepalankumo, nepaisant to, iš ko jį pajusdavau. Iš kailio nerdavausi, kad tik žmonės apie mane blogai nepagalvotų, tad metams bėgant tokiu būdu tiesiog praradau save. Visiškai atsijungiau nuo to, kas esu ir ko noriu, nes viskas ką dariau, buvo skirta tik tam, kad laimėčiau pritarimą – visų kitų, išskyrus savo.

Jei kas būtų paklausęs, ko noriu iš gyvenimo, būtų tekę pripažinti, kad nežinau. Buvau taip įsitraukusi į tai, kad tapčiau tokia, kokią mane nori matyti kiti, kad patenkinčiau jų kultūrinius lūkesčius, jog visiškai nežinojau, kas svarbu man.

Anita Moorjan iš knygos: „Miriau, kad tapčiau savimi''http://www.mijalba.com/?page_id=1464

Kitas žmogus

Ką iš tikro sutinki, kai sutinki kitą žmogų?

Atsakymas trumpas ir paprastas – save. Kiek yra žmonių tavo gyvenime, kurių norėtum niekada daugiau nesusitikti? Kiek jų yra bjauraus charakterio, irzlūs, priekabūs, prietrankos, erzinantys ir t.t.? Pamatai jį ar ją laiptinėje, parduotuvėje, gatvėje ir darai viską, ką gali, kad išvengtum kontakto arba sukandi dantis, susikaupi ir susitikus suvaidini savo rolę. Ir kuo tu čia dėtas ar dėta, jei tas žmogus toks bjaurus ir bendrauti su juo paprasčiausiai nemalonu? Atsakymas vėl paprstas ir trumpas – viskuo. Tai nereiškia, kad kažką ne taip padarei ar kažko nepadarei. Tai iš viso neturi nieko bendro su tuo žmogumi ar tavo santykiu su juo. Kitas žmogus yra toks koks yra ir jis turi visą teisę tokiu būti. Tiesą sakant, vargu ar tu apskritai žinai, koksai jisai yra ar nėra. Viskas, ką tu žinai, yra tavo reakcija į jį.

Kodėl nenorime sutikti mums nemalonių žmonių? Todėl, kad nenorime jausti to, ką jaučiame, kai sutinkame. Kitas žmogus mums gali pridaryti problemų tik fiziniame lygmenyje – užsiundyti šunį, ką nors pavogti, sudaužyti langą… Priversti mus blogai jaustis jis neturi jokios galios. Šitą galią jam suteikiame patys.

Kitas žmogus iššaukia mumyse mūsų pačių demonus, paliečia mūsų pačių žaizdas. Jei tų demonų ir žaizdų nebūtų, joks žmogus ar įvykis pasaulyje neturėtų mums jokios emocinės įtakos. Bjaurus kaimynas liktų toks pat bjaurus, tik mūsų reakcija į jį liautųsi egzistavusi.

Kiekvienas sutiktas žmogus groja mūsų pačių stygomis. Ne veltui daugelis vengia eiti į artimesnį, emociškai intymesnį kontaktą su kitu žmogumi. Ėjimas į kontaktą su kitu yra ėjimas į kontaktą su pačiu savimi. Tai, ko iš tikro bijome, esame mes ir mūsų vidinis pragaras, kurio mielai nematytume. Bjaurus kaimynas kaip tankas prasiveržia pro apsauginę sieną ir užjudina skausmingas vietas į ką reaguojame visomis įmanomomis ginybos rūšimis. Bandome paveikti ir sutvarkyti kitą kuomet atsakymas yra pačiuose mumyse.

Yra trys būdai tvarkytis su nemaloniais žmonėmis: vengti jų, keisti savo elgesį su jais arba valytis savo žaizdas ir demonus ko pasekoje keisis mūsų elgesys arba žmogus apskritai pasitauks iš mūsų gyvenimo. Kai nebelieka jautrių stygų, kurias mumyse galima užkabinti, nebelieka nemalonių žmonių kurių norisi vengti. Nebelieka baimės susidurti su pačiais savimi, su savo baime, pykčiu, nesaugumu, nerimu išlendančiais stojus akistaton su kitu žmogumi. Jų vietoje atsiranda užuojauta ir supratimas, nes tau tekdavo susitikti su juo kartkartėmis, o jis nuo saves neatsitraukia nei akimirkos. Jo gilus skausmas verčia jį būti tuo, kuo jis yra, pulti kitą nes tai vienintelis jam žinomas būdas apmalšinti savo pačio žaizdas. Kuo mažiau skauda mums patiems, tuo mažiau skausmo įsileidžiame iš aplinkos, tuo mažiau nemalonių žmonių pasitaiko mūsų kelyje ir ne dėl to, kad jie staiga dingo ar pasikeitė, o dėl to, kad mumyse nebelieka jautrių vietų kurias jie gali užkliudyti. Visas pasaulis prasideda nuo mūsų pačiu.

6 pagrindinės baimės

Savo ypatingo gebėjimo „prisikasti“ prie žmogaus potencialo šaknų dėka, Napoleonas Hillas atskleidžia kaip baimės, atidėliojimas, pyktis ir pavydas trukdo mums pasiekti savo tikslus. Ši ilgai slėpta alegorija, kuri kadaise buvo laikoma per daug kontroversiška, kad ją būtų galima rodyti pasauliui, Hillo buvo parašyta 1938 metais, iškart po to, kai jis išleido vieną garsiausių visų laikų saviugdos knygų „Mąstyk ir būk turtingas“. Knygą anotavo ir šiuolaikinei visuomenei pritaikė knygų „Du tėčiai - turtingas ir vargšas“ ir „Trys pėdos nuo aukso“ bendraautorė Šeron Lechter. „Pergudrauti Velnią“, kuri šiandien jau išleista ir audioknygos pavidalu, yra gilus, galingas, rezonuojantis ir kupinas įžvalgų pasakojimas.

6 pagrindinės baimės:
- skurdo
- kritikos
- prastos sveikatos
- meilės praradimo
- senatvės

- mirties

Kalbos sakralumas

A.Patacko ir A.Žarskaus straipsnių santrauka iš portalo vydija.lt. Paskaičius straipsnius dar labiau atsiskleidė garso, žodžio subtilumas; atrodo, kad kalbėjimas ir dainavimas yra išties sakralus veiksmas, prasmių (formos ir esmės) kūrimas. Ypač kai per giesmes prisilietėme prie archaiškųjų žodžių ir jų ritmikos. 

Priebalsiai atstovauja žodžio formai, balsė – esmei. Žodis yra formos ir esmės, priebalsių ir balsių dermė (panašiai kaip kairiojo [formos] ir dešiniojo [esmės] smegenų pusrutulių dermė sukuria žmogaus intelektą).

Labai gali būti, kad lietuvių senkalbėje, lietuvių kalbos žodyje šis ryšys tebėra išlikęs ar mažiausiai iš visų indoeuropiečių kalbų pažeistas Babelio bokšto katastrofos, kai garsas ir prasmė negrįžtamai atsiskyrė.

Žodžio šaknyje – dviejų (dažniausiai) priebalsių konstrukcijoje pirmasis priebalsis, jo individualybė vyrauja ir stelbia antrąjį. Jiems susikeitus, dominantės irgi susikeičia vietomis. Pavyzdžiui, Diev-as / veid-as, plg. „...ir sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą („veidą“) ir panašumą“ (Pr 1, 26)... Tokiu būdu dviejų priebalsių sandermė aprėpia visą būties formų įvairovę.

Geriausiai garso prasmę atsimena vaikai („paukščių kalba“). Visi Indoeuropos vaikai sako – ma-ma, pa-pa, ... liet. tė-tė, dė-dė, se-sė, lė-lė ... ir netgi ka-ka, ca-ca. 

Pra­dė­ki­me nuo s. Tai sak­ra­li, gal pa­ti šven­čiau­sia lie­tu­vių rai­dy­no rai­dė, tar­si pa­šven­ti­nan­ti dau­gu­mą mū­sų žo­džių, daik­tų, są­vo­kų – jų pa­bai­go­je, juos jau pa­gim­džius, iš­ta­rus, tar­si ap­gau­bian­ti juos sac­rum. Tai aš (ir ašis). Tai ir au­sis, die­viš­ka­sis or­ga­nas, daug svar­bes­nis už akį, ma­tan­čią vien kie­tą tik­ro­vę (lie­tu­viš­ka au­sis gir­di ir su­pran­ta, ką šla­ma pa­slap­tin­ga­sis uo­sis, ką sies­ti vi­sos tos šy­šos, še­šu­pės ir sie­sar­tys.) Tai auš – (auš–ti, au­ša), ste­buk­lin­gas vi­sa ko pra­džios vyks­mas, pa­si­kar­to­jan­tis kas­ryt. 

Ką duos, ras­dins me­ta­fi­zi­nis du­e­tas r – s? Ogi ra­są. Jau apie ją ra­šė­me – ra­sa nuo rastis, at­si­ras­ti iš nie­ko, ex­ ni­hi­lo, die­viš­ko­sios kū­ry­bos ak­tu iš sa­vęs, iš die­viš­ko­jo es­miš­ku­mo, trokš­tant ap­si­reikš­ti, ras­tis bei ras­din­ti, gim­dy­ti. Iš sa­vęs, nes Die­vas ir­gi trokš­ta my­lė­ti ir bū­ti mylimas, Jis ir yra Mei­lė, o Mei­lei rei­ka­lin­ga kas nors ki­ta nei aš, nors Mei­lės įtam­pos lan­ke vi­sa vėl tam­pa viẽna, su­si­lie­ja. Jau ra­šė­me apie sans­kritiškąsias råsas – at­ski­rų me­no rū­šių die­viš­ko­jo įkvėpimo šal­ti­nius, sa­li­nan­čius sa­vo sals­vą su­lą į me­ni­nin­ko sie­lą. Ap­raiš­kos pa­si­reiš­ki­mas per s, esą, iš esõs – tai ra­sa.

Balsės paskirtis visai kita – suteikti gyvybę, esmę, pagaliau emociją žodžio konstrukcijai, žodžio skeletui. Priebalsiai yra griaučiai, balsės – tai, kas griaučius paverčia gyva būtybe. Vien priebalsinė konstrukcija yra prasminga, bet negyva, ji neturi vertybinio matmens – gerai ar blogai, šil-ta ar šal-ta. Balsė ją padaro esminga, tai yra gaivina, teikia gyvastį. Priebalsis ir balsė – du skirtingi pasauliai. Pirmasis – formų, reikšmių pasaulis, õvis,akies karalystė. Antrasis – esõs, ausies viešpatija. Ir tegul bus atleista, kad teksto pavadinime yra „balsės“, o ne „balsiai“ – mat moteriškumas labiau atliepia jų esmiškumui ir dera į porą vyriškam priebalsiui [lietuvių raštijoje naudojami abu terminai – tiek balsiai, tiek balsės (balsė – raidė, balsis – garsas)].

Ypač šitai ryšku dėsnyje nykti-nokti (žr. “Virsmų knygą“), visoje gyvybės-mirties skalėje (žydėti / žiedėti; kupti / keipti; visti / vysti; kusti /kūsti; tarpti / tirpti ir t. t.). Pati priebalsinė konstrukcija, priebalsių dipolis čia nieko nesako, į kurią pusę vyksta vyksmas. Vektorių, kryptį suteikia balsės. Per jas, jų „šlamesius ir ūžesius“ išryškėja, kurlink plaukia priebalsių laivė – į gyvybę ar mirtį. Tik balsių muzika žodžių polifonijai suteikia gyvastį, pažadina ir gaivina sielą. Ir todėl muzika nereiškia nieko ir tuo pačiu reiškia viską – džiaugsmą ir liūdesį, susimąstymą ir įniršį, meilę ir dies irae. Balsių muzikos, balsių stebuklo dėka buitis virsta būtimi, o tuščia erdvė, ruimas – rūmais. Todėl muzika yra tai, ko nėra ovyje, ko negalima nusakyti per formą, per raišką. 

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – galbūt pats lietuviškiausias lietuvis, patyrė šią dramą tarp formos ir esmės, akies ir ausies, tapybos ir muzikos egzistenciškai – svyravo tarp muzikos ir tapybos, kol gležna prigimtis neatlaikė šių iš esmės skirtingų talentų įtampos.

Girduvà ir akijà. Lietuvių kalba nepaliauja stebinti ir, atrodo, ją pažįstančius ir mylinčius. Autoriai prisipažįsta, kad nieko iki šiol apie ją neišmano, lygiai kaip ir tie 99% lietuvių, kurie nors ir kalba lietuviškai, bet jos nepažįsta (pažinti čia reiškia vartoti ją sąmoningai, esmiškai, ne vien susižinojimui). Ar galite patikėti, kad lietuvių senkalbėje, kaimo žmonių šnekoje, galima išgirsti ne tik garsą, bet ir 

šaltį – "kai apsivelku storai, tai šalčio negirdžiu".

skausmą – "rodos nei ligotas, nei ko, o vis girdis ir girdis (skausmas)"; "Jau kaip ir sugijo, ale vis dar toj vietoj girdis sopėjimas".

kvapą – "aš labai mėgstu, kai dešroj biskį česnako girdėt".

skonį – "viralas – nors ant šunies pilk – sūrumos negirdėt" [LKŽ].

Todėl nenuostabu, kad galima išgirsti ir prasmę, ką ir teigia LKŽ:girdėti (girdi [girdžia], -ėjo) – 1. ausimis suvokti garsus (beje, tą patį teigia ir senovinės rusų kalbos – Vl. Dalio žodynas).

Taigi, ausis – universalus instrumentas visoms juslėms atpažinti – skausmui, šalčiui ar šilimai, kvapui, skoniui. Visoms joms tinka tas pats – išgirsti, girdėti. Tik ne akiai.

Tačiau pats laikas sustoti. Turbūt pajutome, kad vėl grįžtame, patys to nepastebėdami, prie smalsiojo „ką tai reiškia?“ Gali būti, kad mūsų senkalbėje buvo dar daugiau šių akivaizdybių, nei dabartinėje lietuvių kalboje. Tačiau šitai nėra labai svarbu. Svarbiau yra pakeisti mąstymą. Ne tiek stengtis suvokti, o kiek stengtis pajusti. Ne tik suprasti žodį, bet ir jį išgirsti, jo skambesį, jo balsą. Ne tik garsą. Juk kuo skiriasi garsas nuo balso? Balsas – tai suasmenintas garsas, mano garsas, iš manęs. Kaip jį ištarsiu, taip ir turėsiu. Virš dėsnių esu Aš, kaip Dievo kūrinys, kaip sukurta kurti, sutverta tverti būtybė, kuriai kūryba yra priesakas ir laimė. Tad neužsisklęskime dėsniuose ir prasmėse, mokėkime išgirsti ir įgarsinti, įbalsinti, grįžkime prie rojinio santykio ne tik su Dievu, ne tik su artimu savo, bet ir su dieviškuoju „Pradžioje buvo žodis...“

Kaip išsklaidyti „miegančios gražuolės“ prakeiksmą

Dažniausiai sutinkami psichologinės gynybos mechanizmai:
Išstūmimas – tai nevalingas procesas, kurio metu problema išstumiama iš sąmonės į pasąmonę, bet nepanaikinama iš pačios psichikos. To pasekoje emocinė įtampa ir traumuojanti problematika išlieka ir daro įtaką organizmui. Prisiminimai apie vaikystėje patirtą reikšmingą skriaudą, kritiką, neigiamą įvertinimą, ignoravimą, kurios suaugęs žmogus nebe prisimena. Pats įvykis iš sąmoningos atminties gali būti išstumtas, o žmogus itin jautriai (neadekvačiai) gali sureaguoti į kokį nors pokštą, repliką ir t.t. Pvz.: Baimė viešai kalbėti, nes buvo kažkada sukritikuotas prieš klasę mokytojos.
Neigimas – nematau (atsisakau, “užmerkiu akis”) tai, ką mato kiti. Pvz.: Moteris, gyvenanti su smurtaujančiu vyru ir tikinti, kad jis pasikeis.
Izoliacija – mechanizmas, kurio pagalba žmogus tarsi atskiria dalį savo asmeninės patirties, kuri yra nemaloni nepriimtina, nuo kitos dalies savęs, kurią sugeba priimti savyje. Pvz.: Tarkim, aršus aukštos moralės sergėtojas, kuris gali mušti savo nepaklusnų vaiką.
Regresija – tai perėjimas į daug paprastesnę primityvesnę funkcionavimo formą. Gyvenime galima dažnai sutikti žmonės, kurie renkasi vaikiškus elgesio modelius, kaip psichologinės adaptacijos visuomenėje būdus. Pvz.: atsakomybės už savo priimtus veiksmus nebuvimas. Ryškus dabarties pavyzdys, tai klimpimas į neatsakingai imamų trumpalaikių paskolų liūną. Toks psichologinės gynybos mechanizmas būdingas isterinėms asmenybėms, nes vienas pagrindinių šių asmenybių bruožas yra infantilizmas. Sugrįžimas į vaikystę tokiai asmenybei yra norma. Ten tavimi pasirūpins tėtis, mama (valstybė, valdžia), žodžiu, kažkas didelis, galingas ir geras ateis ir išgelbės. Vienas išskirtiniausių šio mechanizmo bruožų yra noras labai stipriai supaprastinti supantį aplink pasaulį ir padaryti jį suprantamu.
Perkeliama agresija – daugelio psichologų nuomone, būtent čia glūdi psichosomatinių susirgimų priežastys. Tarsi neišgyventa, neišreikšta agresija perkeliama savo kūnui. Šis mechanizmas būdingas tyliems, droviems, depresyviems, bijantiems gyvenimo iššūkių žmonėms, kaip taisyklė, jaučiantiems perdėta atsakomybės jausmą už kitus. Pvz.: Nelaimingi atsitikimai, fiziniai sužalojimai, kurie nutinka visuomenės akyse geriems žmonėms.
Projekcija – labai dažnai asmeniui būdingi tiek teigiami, tiek neigiami bruožai ir charakteristikos perkeliamos kitam. Atsakomybės arba nepagrįstų lūkesčių perkėlimas kitam arba kituose įžvelgiami bruožai ir charakteristikos būdingos pačiam asmeniui. Pvz.: Tėvas nupirkęs sūnui “super duper” meškerę, apie kurią pats svajojo ilgą laiką, nuoširdžiai piktinasi, kad sūnus neturi kantrybės žvejoti.
Introjekcija – tai simbolinė žmogaus ar objekto internalizacija (įtraukimas į save), prijungimas svetimo “aš” arba svetimos aplinkos įkėlimas į save. Šis mechanizmas priešprieša projekcijai. Tam, kad išoriniai veiksniai nekeltų grėsmės juos įjungi į savo vertybių ir nuostatų sistemą. Pvz.: Tarkim, vietoje pagiežos ar agresijos kitų asmenų atžvilgiu destruktyvūs jausmai virsta savikritika ir savęs nuvertinimu.
Žinoma, didelis ačiū, šiems psichologinės gynybos mechanizmams, nes padėjo išlikti ten ir tada, tolimoje praeityje. Tačiau sutikite, kaina, kurią tenka mokėti čia ir dabar suaugusiam žmogui yra pernelyg didelė.
Tęsdamas naudotis vaikystėje išmoktais psichologinės gynybos būdais žmogus labai dažnai lieka tarsi savo asmeninio gyvenimo stebėtoju. Ne šeimininku, aktyvių dalyviu ir savo gyvenimo priežastimi, o disocijuotu pasyviu stebėtoju iš šalies. Užšaldęs savo jausmus ir emocijas, atsisakęs ir užrakinęs juos tolimoje vaikystėje, nes ten ir tada taip buvo saugiau ir priimtiniau, čia ir dabar jau ir užmiršo, kad gali būti tiesiog kitaip.

http://www.teteatete.lt/naujienos/kaip-issklaidyti-miegancios-grazuoles-prakeiksma-pirma-dalis/

Intuicija. Žinojimas anapus logikos

Manoma, kad pradžioje kairiarankių ir dešiniarankių buvo po lygiai. Net gi tarp jūsų daug yra kairiarankių,bet jūs galite apie tai nežinoti. Galbūt rašote ir dirbate dešiniąja ranka, tačiau tik dėl to, kad taip elgtis buvote verčiami vaikystėje. Tai tikra gudrybė, nes vos tik jūs tampate dešiniarankiais, pradeda funkcionuoti kairysis pusrutulis. Kairiojo pusrutulio veikla-tai protavimas, dešiniojo pusrutulio veikla yra anapus protavimo, ji neturi nieko bendro su matematika. Šis pusrutulis veikia blyksniais, jis intuityvus, labai grakštus, bet racionalus.

Jei lyginsime buržuaziją ir proletariatą, pastarasis visad veikia per dešinįjį smegenų pusrutulį. Neturtingi žmonės yra intuityvesni. jei susidurtume su pirmykščiais žmonėmis, pamatytumėte, jog jie daug intuityvesni už mus.Kuo žmogus neturtingesnis, kuo menkiau išvystytas jo intelektas -tai, beje, gali būti jo vargingumo priežastis-tuo stipresnė intuicija. Būdamas intelektualiai silpnas, jis negali varžytis proto pasaulyje. Jis nesugeba aiškiai ir tiksliai reikšti savo minčių žodžiais, jo logika neretai šlubuoja, jis sunkiai skaičiuoja, žodžiu, jis beveik kvailys. Ir tai gali būti jo neturto priežastis.

Turtuolis veikia per kairįjį pusrutulį: puikiai geba viską apskaičiuoti, jis "aritmetiškas", gudrus, logiškas ir kuria planus. Galbūt kaip tik dėl šių savybių jis yra turtingas.

Visos revoliucijos - tik apgaulė , nes valdžioje vis tiek lieka tokio paties tipo asmenybės, o valdomi yra tie, kurių aktyvus yra dešinysis smegenų pusrutulis. Tad bet kokios pastangos išoriniame pasaulyje nieko nepakeičia, jos paviršutiniškos.

Tas pats pasakytina ir apie vyrus bei moteris.Moterys atitinką dešinįjį smegenų pusrutulį, vyrai - kairįjį. Vyrai valdė moteris per amžius. Dabar kai kurios moterys maištauja, tačiau nuostabiausia, kad tai daro moterys, kurių  aktyvesnis tas pats kairysis pusrutulis. Faktiškai jos visos kaip vyrai-racionalios, mėgstančios įrodinėti, Aristotelio tipo. Įmanoma, kad vieną dieną kur nors moterys nuvers vyrus. Bet atėjus tokiam laikui, moteris nebebus moterimis, jos vadovausis kairiuoju smegenų pusrutuliu. Nes tam, kad galėtų kovoti ir nugalėti, žmogus turi būti gudrus, gebėti viską apskaičiuoti, tad norėdamos kautis su vyrais, jos turėtų tapti tokios pat agresyvios kaip jie. Ir toks agresyvumas matomas visuose moterų išsilaisvinimo judėjimuose pasaulyje. Nes norint kovoti su vyrais, tenka pasitelkti tokias pačias priemones, kokias naudoja jie.

Kova , kad ir kokia ji bebūtų, yra pavojingas užsiėmimas, nes kovodami jūs supanašėjate su savo priešu. Tai viena didžiausių žmonijos problemų...

Iš tiesų konfliktas vyksta žmoguje, jo viduje. Ir kol jis nebus išspręstas viduje, nebus išspręstas niekur kitur. Politika yra jumyse-tai konfliktas tarp dviejų proto pusių. Tarp jų egzistuoja labai menka jungiamoji grandis.

Pagal: OSHO. Intuicija. Žinojimas anapus logikos